Jis atsiduria „auksiniame“ amžiaus tarpsnyje, kuris tęsiasi maždaug nuo 40 iki 55 metų, o vėliau ima leistis žemyn. Tačiau ir tuo metu asmenybė intensyviai auga. Šis plačiai tyrinėjamas raidos etapas mums dabar žinomas kaip vidurio amžiaus krizė. Kai kuriais kritiniais atvejais galima kalbėti net apie vadinamąjį „sielos praradimą“. Tai būsena, kai sutrinka ryšys su savuoju psichiniu gyvenimu: trūksta energijos, prarandamas prasmės ir tikslo matymas, sumažėja asmeninė atsakomybė, vyrauja afektai, galima depresija ar regresas, ardomai veikiantys sąmonę.
Vis dėlto C.G.Jungas teigia, kad ši būsena gali būti įžanga į tolesnę individuaciją, ir laiko depresiją psichinės energijos užtvenkimu – ją atpalaidavus, gyvenimas gali vėl pasukti pozityvesne kryptimi. Pasak jo, depresija susijusi su regresu, tačiau šis laikas turi atnaujinimo ir praturtinimo aspektus – tai tarsi tuščia ramybė prieš kūrybinį šuolį.
Dirbant su depresijos būsena, svarbu įeiti į ją kuo giliau, kad paaiškėtų ją sukėlę jausmai ir išryškėtų idėja ar vaizdinys, su kuriuo ego galėtų užmegzti ryšį. Paradoksalu, tačiau tik taip įmanoma atsispirti naujam kūrybiniam šuoliui – suderinti tai, kas sena, su tuo, kas nauja, kitaip ir kitur nukreipti psichinę energiją, išreikšti dvasinį potencialą. O daugelis žmonių visai be reikalo išsigąsta ir bando kuo greičiau atsikratyti liūdesio bei slogios nuotaikos – griebiasi pozityvaus mąstymo ar savęs programavimo triukų.
Nors įprasta daugiau dėmesio skirti vyrų amžiaus vidurio krizei ir analizuoti jų savijautą bei veiksmus, šį kartą noriu pakalbėti apie moters patyrimus „auksiniu“ gyvenimo tarpsniu. Profesinėje praktikoje man pačiai tenka dažnai su tuo susidurti ir esu pastebėjusi, kad norėdama tapti savimi moteris turi nuolat atsiskirti nuo senų savo identifikacijų ir projekcijų, tarsi luptų svogūną.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje.