Antrieji akivaizdžiai piktėja, tampa įtarūs, pavydūs, mano, kad visi siekia juos pažeminti, atstumti.
Tretieji bando išlikti jauni – rengiasi kaip paaugliai, bet kokia kaina kabinasi į karjerą.
Ketvirtieji supranta, kad yra nebe tokie greiti, stiprūs ir gražūs, bet įvertina savo amžiaus privalumus, džiaugiasi per gyvenimą sukaupta patirtimi ir neaptingsta.
Pastarieji, anot psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės (nuotr.), spinduliuoja vidine ramybe ir nesiskundžia vienišumu.
– Kada žmonės pajunta senatvės baimę? – paklausiau G.Petronienės.
– Pirmąsyk ji aplanko kartu su amžiaus vidurio krize, kai moterims baigiasi vaisingas laikotarpis, o vyrai pajunta lytinių sutrikimų. Kartu atrodo, kad profesinės galimybės jau išnaudotos ir gyvenimas ims ristis žemyn.
Labiausiai baugina mintis, kad galios – tiek protinės, tiek fizinės, ima silpti, pradeda vysti grožis. Žmonės bijo ir skurdo.
– Kaip pasitikti senatvę iškelta galva?
– Nuo senatvės žmonės linkę bėgti. Dauguma stengiasi įrodyti, kad laikas jų neveikia – moterys siekia išorinio grožio, vyrai iš paskutiniųjų demonstruoja pajėgumą.
Galiausiai suvokę, kad laiko nesugrąžins, jie pasineria į melancholiją, nuleidžia rankas, ima lankytis pas gydytojus, įsikalba ligas.
Ne vien išorė svarbu. Oriai senatvę pasitinka tie, kurie įvertina savo patirtį, išmintį, atranda pomėgių, bendrauja su bendraamžiais.
– Kaip elgtis su tais, kurie nesidžiaugia savo amžiumi?
– Jiems nereikėtų pataikauti. Jie moka vaikams sukelti kaltės jausmą, tačiau vaikai turėtų nepasiduoti. Tai palengvins ne tik jų dalią – supratę, kad nėra tokie bejėgiai, garbaus amžiaus žmonės ims patys daugiau krutėti, suras bendraamžių kaimynų ir džiaugsis įsitikinę, kiek daug dar gali.
Su piktais žmonėmis yra sunkiau. Jų elgesį reikėtų vertinti kaip neišvengiamą senatvės išraišką ir ramiau į ją reaguoti.
Su tais, kurie bet kokia kaina stengiasi susigrąžinti jaunystę, reikėtų pasišnekėti apie senatvę, jos privalumus. Jie turi jausti, kad yra mylimi tokie, kokie yra.