Be to, kaip, remdamasi žurnalu „ Science“, rašo britų
visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, kai eksperimentų
dalyviams buvo užduoti sudėtingi klausimai, jie imdavo galvoti apie
kompiuterius.
Pagrindinė darbo autorė, daktarė Betsy Sparrow iš Kolumbijos universiteto teigia, kad internetas tapo savotiška transaktyviąja atmintimi. Pirminės transaktyviosios
atminties idėjos esmė yra ta, kad, be savos atminties, egzistuoja
savotiškos „išorinės saugyklos“ kituose žmonėse.
„Yra žmonių, kurie išmano tam tikrus dalykus, ir mes leidžiame
jiems būti tokiais, žodžiu, darome juos atsakingus už tam tikrą
informaciją“, - sakė daktarė Betsy Sparrow.
B.Sparrow bendraautoris Danielis M. Wegneris iš Harvardo universiteto pirmasis pasiūlė transaktyviosios atminties koncepciją savo straipsnyje 1985 metais „Kognityvinė
artimų santykių tarpusavio sąsaja“, nustatęs, kad esant ilgiems
santykiams žmonių porose pasikliaujama vienas kito atmintimi.
„Aš iš tiesų manau, kad internetas tapo tokios transaktyviosios
atminties forma, ir aš norėjau patikrinti šią hipotezę“, -
pažymėjo B.Sparrow.
Pirmojoje tyrimo dalyje mokslininkai mėgino testais
išsiaiškinti, ar žmonės ims galvoti apie kompiuterius ir
internetą, jeigu jiems bus užduodami sudėtingi klausimai.
Norėdami tai išsiaiškinti mokslininkai naudojo techniką, kuri
vadinama modifikuotu Stroopo testu. Paprastame Stroopo teste
matuojama, kiek laiko žmogus užtrunka, perskaitydamas spalvos
pavadinimą, jeigu pats jos reikšmės žodis parašytas kita spalva:
pavyzdžiui „žalia“, parašyta mėlynomis raidėmis.
Modifikuotoje versijoje žmonėms buvo siūlomi klausimais
atsakymų variantais teisingai ar neteisingai.
Drauge, kaip paaiškėjo, reagavimo į temas, kuriose buvo
galimybė pasinaudoti internetu, laikas gerokai pailgėjo, o tai gali
reikšti, kad dalyviai nežinojo atsakymo, jie jau galvojo apie tai,
kaip tai galima patikrinti, naudojantis kompiuteriu.
Kitai eksperimento dalyvių daliai buvo siūlomas kai kurių
faktų rinkinys. Pusei žmonių buvo siūloma sudėlioti gaunamą
informaciją į „bylas“, o kitai buvo sakoma, kad sugrįžti prie
pranešimo po jo gavimo bus neįmanoma.
Antrosios grupės dalyviai, žinodami, kad informacija jiems
vėliau nebebus pasiekiama, įsiminė kur kas daugiau. Tuo tarpu tie,
kurie dėliojo gautus faktus į bylas, nelabai gerai prisiminė
pranešimų esmę, tačiau puikiai įsiminė, kur jie dėjo duomenimis
konkrečia tema.
„Tai rodo, kad dalykus, kuriuos mes randame internete, stengiamės
saugoti internete - išoriniame šaltinyje“, - sako daktarė
B.Sparrow.
Pasak jos, gebėjimas įsiminti vietą, kur yra reikalinga
informacija, o ne ją pačią, rodo, kad žmonių atmintis
nepablogėjo, tiesiog dabar mes kitaip organizuojame didžiulį kiekį
gaunamos informacijos.
„Nemanau, kad „Google“ daro mus kvailais, mes tiesiog kitaip
įsimename dalykus, - sako daktarė B.Sparrow. - Jeigu jūs galite
susirasti ką nors internete, net kai einate gatve, tada svarbu darosi
sugebėti žinoti, kur ieškoti informacijos“.