Reportažą "Tragedija Naujojoje Vilnioje: rasta negyva moteris ir jos kūdikis" žiūrėkite čia.
Apie tai lrytas.lt pasakoja psichoterapeutas Olegas Lapinas.
- Kaip atpažinti pogimdyminę depresiją?
- Pogimdyminės depresijos bruožai panašūs į kitų depresijų: apatija, moteriai nesinori kalbėti, judėti, mažėja apetitas, miego poreikis. Žmogus tarsi sustingęs – jam neegzistuoja aplinkinis pasaulis. Svarbiausia nėra to, ko jis tikisi – kad gimęs vaikas atneš į gyvenimą džiaugsmo.
Kartais visą šį procesą galima paaiškinti: vaikas nelauktas, nuo nemylimo žmogaus, gimęs po išprievartavimo. Tada jo atsiradimas laimės nesuteikia. Moteris nenori imti į rankas to vaiko, bendrauti. Ji nebenori judėti, gyventi - tarsi suakmenėja.
- Kaip to išvengti?
- Depresijos apskritai nelabai galima išvengti, nes ji ateina nepaaiškinamai. Daug priklauso nuo moters santykių su motina: jei jie nesusiklostę, jei mama savo dukros nelaukė, tai pasąmoningai persikelia į naujai kuriamos šeimos modelį – neišspręstos problemos niekur nedingsta, mergina atkartoja mamos būseną.
Kartais tai išsivysto natūraliai. Tokiam žmogui sunku padėti – jis sunkiai prisileidžia kitus. Artimiausieji dažniausiai jaučiasi kalti arba pradeda priekaištauti, dar labiau pakenkdami.
Geriausia, kad į pagalbą ateitų neutrali asmenybė arba draugas, kuris dirba daktaru.
- Bet gal įmanoma bent jau numatyti tai, kas gresia?
- Depresiją visuomet galima pastebėti, nes žmogaus elgsena kardinaliai pasikeičia. Svarbu, kad būtų asmuo, kuris pasirūpintų vaiku, suteiktų motinai erdvės.
Žudydama vaiką ji save pasiteisina - „geriau su tokia kaip aš, visai negyventi“, dėl to reikia, kad šalia būtų dar kas nors.
Dažniausiai vaikai žudomi Trečiojo pasaulio šalyse – tai vyksta dėl blogos ekonominės padėties, nenaudojamos apsaugos, tad vaikų skaičius tampa nekontroliuojamas.
Europoje tai retesnis reiškinys – yra prieglaudų, kai kuriais atvejais vaikais pasirūpina artimi giminės, pavyzdžiui, seneliai. Tačiau XIX a. pab. pasitaikydavo atvejų, kai merginos, pasamdytos iš kaimo neatlaikydavo bemiegių naktų, vaikų verksmo, jas apimdavo neviltis ir mažylius smaugdavo arba kartais net padegdavo visą šeimos namą.
Pogimdyminės depresijos apimtos moterys nesiima agresijos prieš žymius žmones – jos yra sukaustytos, jos netgi tampa sunku nueiti į tualetą, tad ką bekalbėti apie brovimąsi pro apsaugą, kuriam reikėtų daug energijos. Tai viena iš priežasčių, kodėl jos imasi prievartos prieš bejėgius vaikus.
***
Lrytas.lt korespondentas Dovydas Pancerovas apie pogimdyminę depresiją taip pat pakalbino psichiatrą Mindaugą Šablevičių.
„Iš karto pabrėžiu, kad
nesidomėjau šiuo įvykiu ir man būtų neetiška kalbėti apie
konkrečią nelaimę“, - paaiškino M.Šablevičiaus.
Tačiau anot specialisto, pogimdyminė
depresija nėra teisingas terminas: „Šis pavadinimas nėra
tikslus, nes depresija yra tik vienas iš komponentų. Ligą reiktų
vadinti pogimdyminio laikotarpio psichikos sutrikimais.“
Savižudybės ar net žudymo griebiamasi tada, kai sutrikimai perauga
į pogimdyminę psichozę.
„Jei mama būna akivaizdžiai
sutrikusi, nežino kaip maitinti savo vaiką, rengti, priglausti jį,
globoti, tai jau yra pasimetimo afektas. Tai pavojingiausia stadija
ir mamai reikia skubios pagalbos.
Kitų stadijų metu motina gali sakyti,
jog ji nesugeba rūpintis savo vaiku, abejoja savo jėgomis. Tada
reiktų mamai siūlyti psichiatro pagalbą, įkvėpti ją
pasitikėjimo“, - aiškino psichiatras.
Manoma, kad net apie 70
proc. pagimdžiusių moterų išgyvena laikinus nevilties ir apatijos
periodus. 10-15 proc. jaunų motinų patiria pogimdyminę depresiją.