Kada jau kada, bet vasarą visai nesinori galvoti apie darbą. Laukiame atostogų, pasineriame į jų teikiamus malonumus – vėsų vandenį, ilgus pasivaikščiojimus ar nieko neveikimą… Vis dėlto retkartčiais mintyse nuklystame į biurą ir pajaučiame entuziazmą arba nerimo, nepasitenkinimo bangą. Vasara – geriausias laikas apmąstyti ir objektyviai, be kasdienės įtampos įvertinti savo kelią – ar dirbate savo svajonių darbą? Ar pasiekėte tai, ko esate vertas? Ar esate patenkintas tuo, ką darote ir kur esate?
Darbinė veikla – daugiausia laiko ir jėgų reikalaujanti veikla suaugusio žmogaus gyvenime. Artimiesiems, šeimai laiko skiriame kur kas mažiau (vos 3–4 valandas per dieną) nei darbui (6–8 ar net daugiau valandų per dieną). Todėl atlikti šios gyvenimo srities auditą itin svarbu. Pasitenkinimas darbu turi tiesioginę įtaką kitoms mūsų gyvenimo sritims. Jei gerai sekasi, būname pakilios nuotaikos, save ir aplinkinius vertiname pozityviai.
Darbas atima daug laiko ir jėgų, bet geri veiklos rezultatai, sėkmingas kopimas karjeros laiptais jų suteikia dar daugiau. Pasiekimai įkvepia ir skatina judėti dar entuziastingiau, darbas nekelia įtampos, jį dirbdami tampame net azartiški (gerąja prasme). Tai – aukščiausias saviraiškos poreikio patenkinimas. Toks užsidegimas ir atsidavimas pereina ir į kitas gyvenimo sritis – tampame optimistiškais ir gyvybingais partneriais, tėvais, draugais.
Pasitenkinimas darbu nėra Dievo dovana ar sėkmė. Tai priklauso nuo mūsų pačių. Anot J. Parikh, malonumas, kurį teikia veikla, galimas tik tuomet, kai suderinamos trys sudedamosios dalys – tai, ką norime, ką galime ir ką turime daryti. Tik šių kintamųjų dermė garantuoja meilę darbui. Pasigilinkime į kiekvieną sritį atskirai ir suraskime tuos grynuolius, kurie užkrečia noru dirbti ir verčia kas rytą su šypsena keltis iš lovos.
Privalomi darbai
Su jais susiduriame gana anksti. Pradžioje reikia susitvarkyti žaislus, ruošti pamokas, vėliau uždirbti ir išlaikyti šeimą, klausyti tų ir paklusti tiems, kas turi galią įsakinėti. Šis kriterijus grindžiamas pareigos principu ir ne visada lydimas malonių išgyvenimų: reikia rengti ataskaitas, parduoti tam tikrą skaičių prekių ir pan. Vykdoma veikla dažnai būna rutininė, nuobodi, jos kartais norisi vengti. Tačiau darbas yra darbas – to neišvengsi.
Vykdant privalomus darbus, svarbiausia jų neprisiimti per daug, aiškiai apsibrėžti, kuri veikla atspindi jūsų profesionalumą. Taip pat svarbu sugebėti atsispirti kolegoms ir vadovams, kurie linkę primesti papildomų darbų, dažniausiai nesusijusių su tiesioginėmis pareigomis, profesionalumu. Smulkūs darbeliai, patarimai, paslauga kolegoms gali sutrikdyti darbo dieną ir neleisti kokybiškai atlikti savo pareigų. Jei siekiate malonių santykių ir vengiate konfliktų, tikėtina, kad tokių darbų esate nemažai prisiėmęs. Dažniausiai juos prisiimame iš mandagumo, o likę vieni ar grįžę namo kaltiname save ir graužiamės dėl nesugebėjimo ištarti „ne“.
Atsisakyti ypač sunku dviem kategorijoms žmonių: naujiems darbuotojams, norintiems sudaryti gerą įspūdį, ir asmenims, kurie pratę taip „gelbėti pasaulį“. Kaltės jausmas, kad nepadedame kitam, verčia priimti klaidingus sprendimus. Nuo ko reikėtų pradėti, norint atsisakyti jums nepriklausančių darbų? Pirmiausia reikia keisti požiūrį į pačią situaciją. Pagalvokite, kad sutikdamas įvykdyti kito prašymą atimate iš jo galimybę pačiam spręsti kilusias problemas, apribojate kolegos augimą, potencialą.
Anot japonų pamokymo, įduodate žuvį, bet neišmokote jos gaudyti. Šią nuostatą galite išsakyti ir pagalbos prašytojui – taip parodysite, kad juo rūpinatės ir jį gerbiate. Jei vis dėlto nedrįstate griežtai atakyti „ne“, išanalizuokite užduotį, prisiimkite tam tikrą dalį veiklos, o kitką perleiskite problemos savininkui – pasiskirstykite darbus. Tai šiek tiek atims laiko, tačiau jūs būsite tikras, kad prašytojas irgi įsitraukęs, o jūs nesate atsakingas už užduotį. Patiriant didelį spaudimą iš šalies dėl papildomų darbų, kartais šis manevras negelbsti. Tokiais atvejais reikia griežtai atsakyti.
Atsakymas gali būti trumpas ir aiškus arba su konkrečiais paaiškinimais (pvz.: Aš tikrai nesu pakankamai kompetentingas atlikti šią užduotį. Aš turiu kitų įsipareigojimų. Šiuo metu labai susikaupęs darau savo…). Kartais sutinkame su kitais vien iš įpročio, todėl reikėtų pasitreniruoti pasakyti „ne“. Tai atlikite saugioje aplinkoje – žaisdamas su artimaisiais. Taip įgysite daugiau drąsos atsisakyti realioje situacijoje.
Įvertinkite savo pasitenkinimą darbu nuo 0 iki 100 procentų. Kur šiuo metu esate? Ar norisi mesti darbą?
Kaip vertinate savo atliekamą darbą, ar jį atliekate kokybiškai, atsiduodate jam? Ar su užsidegimu atliekate savo pareigas?
Ką apie jūsų atliekamo darbo kokybę pasakytų kolegos, viršininkai, pavaldiniai?
Ar atlyginimas / statusas/ pareigos tenkina jus, ar atspindi jūsų indėlį į darbą?
Ar dažnai atliekate smulkius, nereikšmingus darbus ir jaučiatės, jog dirbate tik tam, kad dirbtumėte? Ar, priešingai, atliekate su jūsų profesija tiesiogiai susijusius darbus ir jaučiatės šios profesijos atlikėjas?
Ar darbas kelia daug streso ir įtampos (didelis darbo tempas, griežti reikalavimai, didelė atsakomybė)? Ar stresas jums naudingas ar kenksmingas? Ką veiktumėte, jei visą savaitę darbe nebūtų įtampos, tempo? Kokią įtampą galėtumėte pakelti? Kokie darbai, planai, veiksmai padėtų sumažinti stresą darbe?
Ar pats susikuriate įtampą darbe (vilkinate darbus iki paskutinės minutės, pamirštate įsipareigojimus, vengiate imtis tam tikros veiklos)? Kokia iš to nauda jums (kolegos padeda, vadovai atkreipia į jus dėmesį, jums patinka dirbti tokiu ritmu „atsipalaidavimas – įtampa“)? Ar norėtumėte sumažinti šią įtampą? Kokie darbai, planai, veiksmai padėtų išvengti streso?
Jei esate tėvas (motina), ar darbo grafikas jus tenkina? Jei ne, kaip tai būtų galima pakeisti?
Jei šiuo metu nedirbate ir ieškote darbo, ar darote viską, kad situacija pasikeistų? Ar esate pasiruošęs atsisakyti tam tiktų idealų, iliuzijų, kad susirastumėte darbą?
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje