- Kas nutinka su žmogumi, kad jis gali šaltakraujiškai nužudyti kitą žmogų? Kaip atskirti psichinį ligonį ir sveiką ir tiesiog žiaurų žmogų?
- Yra atskira psichiatrijos specializacija, kuri vadinasi teismo ekspertizė. Žmonės po psichiatrijos rezidentūros mokosi dar kelerius metus, kad galėtų atsakyti į šį klausimą. Riba nėra labai aiški. Žmogus po įvykdytų žiaurių veiksmų yra patalpinamas į specialų psichiatrijos skyrių, ten ekspertai jį stebi. Paskui sprendžia, ar žmogaus veiksmuose ir mąstyme galima atpažinti požymius, atitinkančius ligos kriterijus.
Bet A.B.Breiviko atveju, iš pirmo žvilgsnio panašu, kad šis žmogus nebus klasifikuojamas kaip sergantis psichine liga tikrąja to žodžio prasme. Tai labiau panašu į asmenybės sutrikimą, asocialų elgesį. Tokie žmonės yra linkę nusikalsti, gali atlikti žiaurius veiksmus prieš kitus žmones. Tokie asmenybės, charakterio pakitimai yra sudėtingesni ir turi sunkesnes pasekmes bei yra sunkiau gydomi nei ta tikroji psichinė liga.
- Kokie veiksniai galėjo padaryti A.B.Breiviką „asocialų“ ir tokį šaltakraujį kitų žmonių atžvilgiu?
- Jei būtų vienareikšmis atsakymas, galėtume koncentruoti visas lėšas ir resursus tam vienam dalykui nagrinėti ir pašalinti. Yra daug priežasčių. Iki to einama labai ilgai. Iš šios istorijos panašu, kad žmogus gerai apgalvojo viską ir ilgai ruošėsi savo veiksmams.
Tokio masto žiaurumas, agresija, kuri šiame žmoguje akivaizdžiai išsiveržė, ji taip pat augo pamažu. Priežasčių ieškoti būtų galima artimiausioje aplinkoje, jo gyvenimo istorijoje ir be abejo santykiuose su kitais žmonėmis.
Iš esmės, mes visi turime jausmą, kad galime būti artimi su kitu. Psichologine prasme siela arba psichika yra sugebėjimas jausti bendrumą, įsijausti į kito žmogaus būseną. Suprasti, kad jei man skauda, skauda ir kitam. Arba jei darau kažką gero dėl kito, tai ir man yra geriau. Žmonės pagal šitą kriterijų labai stipriai skiriasi. Šio benrumo jausmo ugdymas labai priklauso nuo daug aplinkybių – santykių šeimoje, darželyje, mokykloje, bendruomenėje, darbe. Žmogus, kuris jaučia bendrumą su kitais, niekada nebus toks žiaurus. Ir priešingai. Nejaučiantys bendrumo į kitą žmogų žiūri kaip į daiktą ar funkciją.
Jei neturiu bendrumo jausmo, galiu naudoti kitą žmogų taip, kaip man reikia. Kaip bebūtų proto lygmeny, jausminiame lygmenyje kitas žmogus nesiskiria nuo daikto, atrodo, kad jam neskauda. Tokia yra sutrikimo esmė.
- Ar galima sakyti, kad pats A.B.Breivikas kentėjo, negalėdamas užmegzti žmogiško ryšio su kitais? Juk jei kitus jis laikė daiktais, greičiausiai ir į save nežiūrėjo kaip į žmogų?
- Greičiausiai, kad taip. Daugybė žmonių, kurie būna patyrę daug smurto, labai kenčia. Susiformuoja gynybos mechanizmas. Žmogus pakartoja traumą tik iš kitos pusės. Jei buvo skriaudžiamas, prievartaujamas, užaugęs ir bandydamas įveikti savo skausmą, jis kartoja tą pačią situaciją, tik jau ne kaip auka, bet kaip skriaudėjas.
- Ar įmanoma kaip nors padėti tokiems žmonėms?
- Mes kartais labai linkę idealizuoti tokias situacijas. Jausdami liūdesį ir skausmą, norime gelbėti. Bet praktika parodė, kad padėti galima ne visada ir ne visiems. Jei žmogus neturi bendrumo jausmo, atstatyti tai dažniausiai būna neįmanoma. Yra tam tikri žmonės, kurie turi talentus, charizmą, Dievo pašaukimą, kurie turi dovaną padėti tokiose situacijose. Bet tokių yra vienetai. Galbūt jie patys būna įveikę panašias problemas, išlikę žmonėmis ir jie žino, moka, kaip padėti.
- Kaip visuomenei gyventi toliau? Ką daryti su neapykanta, kuri kyla A.B.Breivikui?
- Abejingų negali likti. Man atrodo, pirmiausia reikėtų liūdėti. Pati neseniai grįžau iš Norvegijos, tragedija įvyko praėjus mėnesiui po mano grįžimo. Man buvo šokas. Svarbu skirti sau laiko liūdesiui, įvertinimui. Man atrodo, tuo pasireiškia meilė, ne kažkokiais mėginimais pateisinti ar surasti priežastis. Abejoju, ar mes surasime priežastis. Žmogaus protas tiesiog nepajėgus to suprasti.