Psichologinis arba emocinis smurtas apibrėžiamas kaip ne fizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai: menkinimas, žeminimas, kvailinimas, grasinimas, tyčiojimasis, užgauliojimas ar manipuliavimas. Visa tai gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, kai nuolat nepagrįstai kritikuojama, šaukiama, gąsdinama imtis fizinių veiksmų.
Viena iš dažniausiai pasireiškiančių psichologinio smurto apraiškų yra patyčios. Kol kas Lietuvoje nėra atlikta tyrimų, kurie atskleistų, kiek tiksliai procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo įstaigose ar namuose jas patiria. Tačiau, kalbant apie šią problemą, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad patyčios, kaip psichologinio smurto priemonė, yra pasitelkiamos ne tik suaugusiųjų, bet ir egzistuoja tarp pačių vaikų. Būtent pastarąją situaciją šiame straipsnyje ir siekiame aptarti išsamiau.
Patyčios ir vaikų vaidmenys jose
Norvegų mokslininkas Dan Olweus, labai detaliai tyrinėjęs psichologinį priekabiavimą, pirmasis sudarė vaikų vaidmenų schemą patyčiose. Remiantis šia schema, vaikas gali būti auka, priekabiautojas, šalininkas, galimas priekabiautojas, pasyvus priekabiautojas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Panagrinėkime šiuos vaidmenis išsamiau.
Priekabiavimo arba, kitaip tariant, tyčiojimosi veiksmui reikia bent dviejų dalyvių – priekabiautojo ir aukos. Kita vertus, labai dažnai atsitinka taip, kad priekabiavimo situaciją stebi kiti vaikai ir taip netiesiogiai yra įtraukiami į šį asmenybės raidai pavojingą procesą. Anot mokslininko D. Olweus, stebėtojas yra patyčių dalyvis ir jis būtinai turi būti įtrauktas į santykių aiškinimąsi. Patyčias stebintį asmenį mokslininkas įvardija kaip neutralų – tas, kuris stebi, bet nesikiša.
Kultūros istorikas Chris Goldy modifikavo D. Olweus sukurtą vaikų vaidmenų patyčiose schemą ir pateikė savąją versiją:
- skriaudėjas – tai asmuo, kuris yra patyčių iniciatorius, dažnai grupės lyderis, siekiantis gauti aplinkos pritarimą savo veiksmams ir į patyčias įtraukti kitus asmenis;
- aktyvus šalininkas – žmogus, kuris prisijungia prie skriaudėjo savo noru, tačiau dažniausiai pats pirmas patyčių neinicijuoja;
- pasyvus šalininkas – žmogus, pritariantis patyčioms, jose dalyvaujantis, bet ne taip intensyviai kaip skriaudėjas ar aktyvus šalininkas;
- galimas gynėjas – asmuo, kuris suvokia, kad skriaudėjas elgiasi blogai, tačiau nebando pagerinti situacijos, bijodamas, kad pats netaptų skriaudėjo auka;
- neutralus stebėtojas – tik stebi, kas vyksta, niekur nedalyvauja, savo nuomonės neišsako, jei jam skriaudėjo veiksmai neturi tiesioginės įtakos.
- auka – tas, kuris patiria kitų vaikų patyčias;
- aukos gynėjas – tas vaikas, kuris suvokia, kad tai, kas vyksta su kitais vaikais, yra blogai, bando sustabdyti prieš kitus vaikus nukreiptus veiksmus, pasipriešina skriaudėjui pats arba suaugusiųjų padedamas.
Kaip tai veikia ir kaip reaguoti?
Paanalizuokime vaikų vaidmenis patyčiose, remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais. Pirmiausia aptarsime skriaudėjo rolę. Skriaudėjas savo užmačioms įgyvendinti sukuria scenarijų, į kurį įtraukia kitus vaikus. Neretai netgi tarp ketverių metų vaikų atsiranda lyderis, kuris nori, kad viskas būtų daroma taip, kaip jis pasakys. Darželio grupėje esant tylesniam vaikui, „skriaudėjas“ dažniausiai į jį ir nukreipia savo negatyvų dėmesį.
Įsivaizduokime mergaitę, atėjusią į darželį gražia vasarine suknele, ant kurios nupiešti obuoliai. Vaikas, esantis skriaudėjo rolėje, pats griebia mergaitei už suknelės, imituodamas obuolio valgymą, o paskui kviečia tai daryti ir kitus. Vaikai vienas po kito pradeda tampyti mergaitės suknelę, imituodami tą patį veiksmą. Mergaitė pradeda smarkiai verkti. Ką šioje situacijoje turėtų daryti auklėtojos?
Sprendimas, žinoma, galėtų būti tradicinis – sudrausminti taip besielgiančius vaikus ir tikėtis, kad kitą kartą jie taip nesielgs. Deja, dažniausiai realybėje tokie sprendimai neduoda laukiamo rezultato. Vertėtų ieškoti kūrybingesnių būdų, pavyzdžiui, paskatinti vaikus pažaisti analogišką žaidimą, susikeitus vaidmenimis. Skriaudėjas šiuo atveju taptų tuo, ant kurio drabužėlių pavaizduotą vaisių vienas po kito bandytų suvalgyti visi darželio grupės vaikai.
Po šio veiksmo auklėtoja galėtų paaiškinti vaikams, kad tokie veiksmai ne visada malonūs, kad jie erzina, trikdo. Tokiu būdu būtų ugdomas vaikų empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būklę) jausmas. Vaikas, prisiminęs, kad jam pačiam tam tikra situacija buvo nemaloni, vargu ar ryšis dar kartą ją pakartoti su kitais.
Tuos vaikus, kurie prisijungė prie „obuolio valgymo“ proceso, remdamiesi D. Olweus sukurta schema, turėtume laikyti aktyviais šalininkais. Pastarieji labai dažnai pasiduoda bet kokiam negatyviam impulsui, tačiau patys retai būna psichologinio smurto iniciatoriai.
Iliustruoti aptariamą situaciją būtų galima tokiu pavyzdžiu: grupelė penkiamečių, pasiturinčių tėvų mergaičių, sugalvojo į darželį atsinešti gražių ir brangių lėlių. Mergaitės, susitarusios tarpusavyje, darželyje pradėjo jomis puikuotis prieš bendraamžes, kurios tądien nebuvo atsinešusios jokių žaislų.
Drąsesnė mergaitė inicijavo pokalbį sakydama: „ar turite tokių lėlių?“; „o mano mamytė sakė, kad kai dar kartą nuvažiuosime į Ameriką, parsivežime tokią lėlę, kokios nėra Lietuvoje, atsinešiu į darželį, bet tau neduosiu“; „mama tau tokios nenupirks“ ir pan. Mergaitės, kurios lėlių nebuvo atsinešusios ir kurios namuose neturi tokių prabangių žaislų, pradėjo jaustis blogai, kai kurios verkė, kitos netgi bandė atimti lėlytes iš besipuikuojančių. Ką daryti tokioje situacijoje?
Tam, kad dėmesys būtų nukreiptas nuo nemalonaus įvykio, auklėtojos galėtų lyg tarp kitko pasiūlyti žaidimą, kurio esmė – apsikeisti žaislais ir sukurti „Naujojo draugo“ (aptariamu atveju tai galėtų būti lėlė) istoriją. Mergaitės, kurios prieš tai nenorėjo dalintis lėlėmis ir jomis puikavosi, būtų įkvėptos pasidalinti ir įsitraukti į naują kūrybinį procesą. Kitą dieną savų žaislų turėtų atsinešti tie vaikai, kurie žaidimo dieną jų neturėjo, ir vėl būtų pakartotas tas pats žaidimo scenarijus. Po žaidimo auklėtoja galėtų padaryti vaikams supranatamą apibendrinimą, kad nesvarbu, kiek žaislų mes turime, svarbu – ar mokame jais pasidalinti.
Trečioji rolė patyčiose – pasyvus šalininkas. Pasyvaus šalininko vaidmenį patyčiose galima būtų atskleisti per šį pavyzdį: vaikai išvedami į lauko žaidimų aikštelę. Grupelė jų žaidžia smėlio dėžėje, kiti – kiek tolėliau – prie darželio tvoros. Vienas iš ten esančių, randa po lietaus ant žemės paviršiaus išplautų sliekų, kruopščiai surenka juos į saują ir, prieš tai sukvietęs būrį stebėtojų, užmeta juos pačiai tyliausiai ir mažiauiai grupės mergaitei už striukės apykaklės.
Visi tie, kurie šį veiksmą stebėjo ir nepranešė auklėtojai, yra pasyvūs šalininkai. Žinoma, auklėtojai, sužinojusiai apie tokį veiksmą, lengviausia būtų piktai šūktelėti skriaudėjui: „Ir vėl siautėji?“. Tačiau praktika rodo, kad toks veiksmas yra ne tik neetiškas, bet ir neduoda norimo rezultato – apšauktasis veikiausiai pradės maištauti ir vėl, nutaikęs progą, griebsis panašių šunybių.
Patarimas šioje situacijoje galėtų būti toks: kartu su vaikais suorganizuoti sliekų rinkimo akciją, o surinktus sliekus padovanoti žvejoti mėgstančiam kurio nors vaiko seneliui. Būtų labai gerai, jei vaikai turėtų galimybę kartu su auklėtoja išvykti į popietės žygį prie upės, kurio metu stebėtų, kaip žvejys užneria slieką ant kabliuko, kaip užmeta meškerę, o vėliau – ištraukia žuvį. Po išvykos auklėtoja turėtų vaikams paaiškinti, kad gyvosios gamtos sutvėrimai nėra skirti mėtyti bendraamžiams už kaklo, kad juos galima ir reikia panaudoti pagal paskirtį. Tokia pamoka vaikų atmintyje turėtų įstrigti ilgam.
Labai gerai, kai vaikai išmoksta psichologinę pamoką praktinių užsiėmimų metu. Turime stebėti ir neleisti vaikams peržengti ribos, kai jų veiksmai padaro rimtos žalos kitiems asmenims. Jei grupėje atsiranda daug galimų gynėjų, kurie žino apie psichologinio smurto atvejus, tačiau apie juos nekalba, situacija gali tapti pavojinga.
Vėlgi galime pateikti praktinę situaciją – pietūs darželyje. Šalia sėdi trys vaikai. Sėdintysis per vidurį karts nuo karto karštu šaukštu paliečia sėdinčiojo iš dešinės ranką (šį veiksmą kartoja jau kurį laiką per kiekvienus pietus). Vaikas, sėdintis šalia skriaudėjo, jam iš kairės, situaciją stebi ir supranta, kad bendraamžis elgiasi blogai, nes jo draugui skauda, tačiau apie tai garsiai nepasako, nes bijo, kad pats neatsidurtų tokioje situacijoje.
Auklėtojos, pastebėjusios tokį atvejį, galėtų paprašyti vaiko atsisėsti į kitą vietą, tačiau toks veiksmas, vargu, ar pagerintų situaciją. Veikiausiai tas, kuris šaukštą naudoja ne pagal paskirtį, sugalvotų, kaip kenkti, sukeliant skausmą kitokiu būdu, pavyzdžiui, pribėgus nuolat įžnybti arba stumtelėti. Gal vertėtų imtis kitokių priemonių? Tarkime, kitų pietų metu skriaudėjui paduoti šaukštą pačiam paskutiniam. Jei tai nepadėtų, tuomet galbūt būtų tikslinga kiekvienų pietų metu leisti vaikams sėstis į kitas vietas, kad jie įprastų kaskart šalia savęs matyti naują draugą.
Darželio grupėje neretai atsiranda ir neutralių stebėtojų. Jie tokias pozicijas užima tuo atveju, jei atsiranda ryškus lyderis ir auka, t. y. vaikas, kuris nuolat patiria vienokį ar kitokį psichologinį smurtą. Tokiais atvejais kyla konfliktinių situacijų tarp dviejų vaikų, kiti vaikai į šį procesą neįsitraukia.
Pavyzdžiui, visi žino, kad berniukas, pavadinkime jį Antanu, nuolat rūbinėje išmėto bendraamžio Morkaus daiktus, eidamas pietų miego, visada stengiasi numesti nuo lovos jo pagalvę arba užimti vietą prie pietų stalo ir t.t. Todėl auklėtojos turėtų nuolat kalbėtis su vaikais ir prašyti jų, kad, pastebėję negražiai besielgiančius vaikus, tuoj pat apie tai pasakytų.
Paskutinis vaidmuo D. Olweus patyčių struktūroje – aukos gynėjas. Dažnai darželyje atsiranda tokių drąsių vaikų, kurie, matydami, kad skriaudžiami jų draugai, puola stabdyti skriaudėjo veiksmų. Kita vertus, priemonės ar veiksmai, kuriais siekiama apginti kitą, ne visada būna teisingai pasirinkti. Vienas iš tokių atvejų – prasivardžiavimas. Vienas iš grupės vaikų nuolat pravardžiuodavo kitą, o dauguma kitų stodavo jo ginti nukreipdami to, kuris pravardžiuoja žodžius, prieš jį patį.
Originalus sprendimas tokioje situacijoje būtų surengti mažybinių žodžių konkursą toje grupėje, kurioje pastebėti itin stipriai besireiškiantys prasivardžiavimo atvejai. Vaikai turėtų susiskirstyti komandomis ir iš eilės galvoti kuo daugiau gražių, mažybinių-maloninių žodžių savo grupės draugams pavadinti.
Ką daryti tėvams?
Būtent tokiomis priemonėmis daugelyje Europos šalių siekiama kovoti su patyčiomis tarp vaikų. Tai tik įrodo, kad tuojau pat nubausti skriaudėją – lengviausia, tačiau ilgalaikių rezultatų neduodanti priemonė. O kaip elgtis tėvams, kurie sužino, kad jų vaikai su kitais savo bendraamžiais darželyje elgiasi negražiai, prie jų priekabiauja?
Jei tėvai, išgirdę apie tokius vaiko neigiamus veiksmus, tuojau pat imsis psichologinio spaudimo, tai gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Ypač, kai vaikui pasakoma, kad už blogą elgesį darželyje jis negaus vieno ar kito dalyko, kuris buvo žadėtas iš anksto. Nuo tokio „spaudimo“ vaikui gali kilti klausimas – nejaugi aš nieko nevertas, kad viską turiu užsitarnauti? Taip menkėja vaiko savivertė.
Todėl svarbu neskubėti taikyti griežtų taisyklių ir bausmių. Psichologai pataria – svarbiausia kalbėtis su vaiku ir nepulti iš karto jo mokyti, o gerai išklausyti, ką jis nori pasakyti. Galbūt jis taiko negatyvių veiksmų modelius, kuriuos mato naudojant suaugusiuosius savo aplinkoje?
Ar vaikas patiria patyčias?
Specialistai pataria, kad, norint suprasti, ar vaikas patiria bet kokio psichologinio smurto formą, reikia stebėti, kaip jis elgiasi su kitais vaikais, kaip žaidžia namus, piešia ir kuria pasakas apie mažąjį kiškiuką ar lapiuką. Pasakos metodas psichologų naudojamas gana dažnai. Vaiko galima paprašyti sukurti pasaką apie tai, kaip gyvena mažasis kiškiukas, koks jis yra, kaip su juo elgiasi aplinkiniai. Jei vaikas seka pasaką nuolat akcentuodamas, kad kiškiukas buvo mažas, silpnas, jį visi skriaudė, niekas nenorėjo draugauti, mušė, tai jau gali rodyti jo paties išgyvenimus.
Taip pat, norint suprasti, kaip vaikas jaučiasi, ar prieš jį emociškai smurtaujama, labai svarbūs yra jo piešiniai, pavyzdžiui, kokias spalvas jis pasirenka piešdamas – šviesias ar nuolat tamsias? Pastebėjus, kad vaikas patiria psichologinį smurtą, labai naudinga psichologo konsultacija, nes tėvai ne visada geba į situaciją pažvelgti kritiškai.