- Kas yra rudeninė depresija?
- Pirmiausia, norėčiau atskirti du svarbius dalykus, kurie dažnai yra painiojami. Vienas jų – depresinė nuotaika, su kuria esame kiekvienas susidūrę. Antras dalykas – depresija, veikianti kaip jėga. Kalbėdami apie depresiją kaip ligą, tikrai galime pastebėti jos suaktyvėjimui būdingą sezoniškumą. Rudenį dažnai girdime iš žmonių tokius posakius kaip „man depresija“. Tačiau dažniausiai tai yra tik depresinė nuotaika. Pastebėjau, kad kai kalbama apie depresinę nuotaiką, visuomet bandoma pabrėžti, kaip su ja reikia kovoti. Tačiau pagalvokime iš kitos pusės. Jeigu buvo nuostabi vasara, žmogus puikiai pailsėjo – absoliučiai natūralu, kad jam yra liūdniau. Galbūt tikrai ne visada būtina pulti ir kovoti su ta būsena. Juk negali visą laiką gali būti laimingas ir džiaugtis. Tiesiog po truputį reikia prisiderinti, grįžti į savo įprastą ritmą. Taip, rudenį ar žiemą, tikrai esame pasyvesni. Tačiau aš tikrai nenoriu akcentuoti būtinybės kovoti su užeinančiomis liūdnomis mintimis. Tai reikėtų priimti kaip duotybę.
- Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie rudenišką depresinę nuotaiką?
- Daugumai žmonių tai pasireiškia praėjus vasarai, ypač kai pasibaigia atostogos. Tai, kad jos intensyvumas padidėja rudenį, yra natūralu. Tuo laikotarpiu sumažėja saulės šviesos, dienos pasidaro pilkesnės. Vėl reikia grįžti į įprastą ritmą, monotoniją. Tuomet gali padidėti nuovargis, nenoras dirbti, atsirasti prislėgtumo jausmas. Kartais tai pasireiškia ir jautrumu ar tiesiog apatija. Žmogui nieko nebesinori, jis ima daug mažiau bendrauti su aplinkiniais. Jeigu prislėgta nuotaika tęsiasi ilgiau negu dvi savaites bei užima didesnę dienos dalį, pravartu susirūpinti. Tai gali būti ženklas, kad žmogus susirgo depresija. Rimtai susirgus, tai reiškiasi liguistai prislėgta nuotaika, minėti požymiai tampa ženkliai intensyvesni. Tokį žmogų galima atpažinti iš jo prislopintų judesių, niūrių kalbų apie ateitį, savęs kaltinimo, skundimosi nemiga. Jam gali iškilti sunkumų santykiuose su artimais žmonėmis ar draugais. Gali atsirasti ir minčių apie savižudybę.
- Kada žmogui jau reikėtų susirūpinti atsiradusia depresine nuotaika?
- Pirmasis požymis, kad stipriai pajuntamas gyvenimo kokybės suprastėjimas. Pavyzdžiui, žmogui tampa sunku prisiversti dirbti, nebenorima bendrauti su aplinkiniais, veikla, anksčiau teikusi malonumą, dabar nė nebedomina. Prarandamas malonumo pojūtis. Prie to prisideda ir atsiradę menkavertiškumo bei kaltės jausmai. Tai yra svarbus ženklas, jog laikas susirūpinti savo psichine būsena.
- Kokie fiziologiniai požymiai leidžia apie tai žmogui susiprasti?
- Depresinė nuotaika gali pasireikšti mieguistumu arba nemiga. Turiu omenyje, kad sutrinka asmens miego ritmas. Jeigu žmogus buvo įpratęs keltis tam tikrą nustatytą valandą, jis gali pradėti prabusti keliomis valandomis anksčiau ar vėliau. Taip pat gali atsirasti sunkumo jausmas kojose ir rankose. Kalbant apie sezoninę depresiją, būtent jai būdingas padidėjęs mieguistumas, saldaus maisto poreikis ir sunkumas galūnėse. Iš esmės tiek depresinės nuotaikos, tiek pačios depresijos požymiai yra panašūs, tik skiriasi jų intensyvumas.
- Kaip patartumėte išvengti susidūrimo su depresine nuotaika ar net sezonine depresija?
- Apsisaugoti nuo depresinių nuotaikų antplūdžio yra žymiai lengviau. Manau, kad didžiausias priešnuodis tam yra rūpinimasis savimi. Yra toks dalykas kaip psichohigiena. Žmogus turi dirbti su savimi. Stengdamasis valdyti stresą, jis tarsi tampa atsparesnis ir užplūstančioms neigiamoms emocijoms bei nuotaikoms.
- O jeigu nepavyksta to išvengti, kaip galima tai įveikti?
- Depresinę nuotaiką gali sąlygoti vidiniai arba išoriniai veiksniai. Jie būna įvairūs: sumažėjęs saulės kiekis ar grįžimas po atostogų į darbą. Jeigu nuotaiką iššaukė tokie veiksniai, galima išvykti į šiltus kraštus, daugiau laiko skirti maloniai veiklai, susirasti hobį ar pradėti sveikai maitintis. Atsiradusiam liūdesiui numalšinti, pakanka paprastų dalykų. Tačiau jeigu ją sukėlė vidiniai veiksniai, tai gali būti signalas, jog kažkas žmogaus gyvenime netenkina. Taip gali reikštis nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Galbūt jis ką tik grįžo iš atostogų ir nenori eiti į darbą, nes jo nemėgsta. Tokia nuotaika gali būti ženklas, kad reikėtų pagalvoti apie darbo keitimą. Esant depresinei nuotaikai, labai svarbus yra ir jausmų reiškimas. Mes retai kalbame apie tai, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Jei mūsų paklausia, kaip mums sekasi, atsakome – gerai, blogai arba normaliai. O tai nėra gerai. Nemažai žmonių yra linkę slopinti savo jausmus. Kai kurie tai daro, nes mano, kad jausmų rodymas yra silpnumo išraiška. Tai ypač būdinga vyrams. Tačiau, reikėtų nepamiršti, kad jausmų slopinimas tik skatina depresinės nuotaikos atsiradimą.
- O kaip uždaro būdo žmones paskatintumėte perlipti per save?
- Pirmiausia, manau, reikia pakeisti nuostatą apie jausmų rodymą. Teigiantys, kad žmogus, pasakęs, jog jam liūdna, yra silpnas, turėtų gerokai ja suabejoti. Reikėtų svarstyti taip – jei, aš jaučiuosi blogai, man reikėtų kam nors apie tai papasakoti, nes man gali palengvėti. Artimieji taip pat nesunkiai gali pastebėti, kad žmogų užplūdo depresinė nuotaika. Jie turėtų bandyti žmogaus klausti elementarių klausimų, pavyzdžiui, kaip jis jaučiasi ar ką galvoja. Siūlyčiau jiems būti įkyresniems, neišsigąsti, jei iš pirmo karto bus atstumti. Ir nemanyti, kad palikus žmogų vieną su jo liūdesiu – jam pasidarys geriau.
- Ar manote, kad lietuviai neretai neigia depresijos kaip ligos egzistavimą?
- Manau, kad pas mus Lietuvoje yra labai bijoma bet kokių psichikos ligų. Tarsi žmogus, sergantis depresija ar turintis kitokių psichikos sutrikimų, automatiškai yra ne toks kaip visi. Dar vienas dalykas, kuris būdingas bet kokios tautos žmonėms, tas, kad mes ne iškarto esame linkę pripažinti, kad kažkas yra negerai. Net sau. Jeigu mes pripažįstame, kad sergame depresija – reiškia, kad kažką reikia su tuo daryti. Tačiau, jeigu mes tai neigiame, tam tikra prasme išvengiame galvojimo, kaip spręsti iškilusią problemą. Bet kokiu atveju tai yra labai žmogiška.
- Žmogiška yra ir gyventi rutinoje. Kaip manote, ar ji žmones gąsdina?
- Taip, bet pasikartodama pasakysiu – tai yra natūralu. Kartais man atrodo, jog dauguma žmonių bando pritempti viską prie to, kad gyvenimas turi būti kažkoks nuostabus, nepakartojamas, jog būtina visą laiką šypsotis. Jei mes tai girdime iš aplinkinių ir jaučiame jų spaudimą, pasižiūrėję į save, ir pamatę, kad mes tokie nesame, tarsi sukuriame problemą. Tikiu, kad rutina būtent ir yra vieta pasireikšti fantazijai. Svarbiausias dalykas yra tai, kiek pats žmogus nori savo gyvenime kažką keisti.