Dabar situacija šiek tiek pagerėjo, bandome kalbėtis, tik tos kalbos dažnai pasibaigia žodžiais – „tu mane menkini“ ir pan. Nors nepasitenkinimą jaučiu aš, tačiau daugelyje atvejų, man išsakius savo nuogąstavimus, lieku kalta.
Jeigu namuose pritekėtų vandens, ar įvyktų kitas panašaus pobūdžio, nuo nė vieno iš mūsų
nepriklausantis įvykis, jis jau kaltintų mane. Kaip aš galėjau palikti kažką neišjungtą ir pan.
Dažnai bandau atriboti jo reakcijas, nesuasmeninti, įžvelgti jo vaikystės (ar kitas) galimas pasekmes tokiam elgesiui, tačiau viskas turi ribas. Pavargau, išsekau, jaučiuosi įsitempusi. Jis juk turėtų mane
palaikyti, paguosti, netgi tuomet, jei išties būčiau kalta, nuraminti, o ne kaltinti ar smerkti. Tam ir yra artimas žmogus, kad su juo jaustumeisi saugiai.
Bandėme ieškoti atsakymų, kodėl mums abiems taip yra, kodėl jo toks elgesys, kodėl mano tokios reakcijos į jo elgesį ir pan. Abu turėjome pakankamai (mūsų akimis žiūrint) sunkias vaikystes. Mano tėvas buvo alkoholikas, nesirūpino šeima, neskyrė dėmesio nei žmonai, nei vaikams.
Draugo tėvai (pagal jo susikurtą atvaizdą iš vaikystės), taip pat galėjo prisidėti prie jo tokio bendravimo su žmonėmis. Jis uždaras, neatsiveria, linkęs spręsti problemas vienas, nesidalinti jausmais su kitais ir pan.
Visuomenėje jis tikrai kultūringas. Būna momentų, kai būtų galima į viską žiūrėti žymiai paprasčiau, tačiau jis tiesiog negali. Kiekviena situacija apgalvota iki smulkmenų, sustyguota, panaudota energija, mano supratimu, be reikalo.
Man jis tikrai stengiasi atsiverti, gal todėl ir prasiveržia pykčio priepuoliai, neadekvati reakcija į elementarią buitinę situaciją. Priėjome prie to, kad aš vengdama jo reakcijų, stengiuosi viską nutylėti, daryti viena, nesidalinti su juo savo nuogąstavimais, baimėmis, džiaugsmais. Šiaip gyvenime esu emocionalus žmogus, todėl susikaupę emocijos, prasiveržia ašarų pavidalu. Verkiu, nes darosi per sunku, nepakeliama viską kaupti savyje. Tokiais momentais, jis prieina, klausia kas yra, kodėl neišsikalbu, nesakau.
Nenoriu prarasti draugo, nes tikrai esu laiminga su juo, mums abiems šie santykiai yra svarbūs. Bandėme ieškoti atsakymų be psichologo pagalbos, tačiau suprantame, kad vieni to neįveiksime.
Rasa
***
Į klausimą atsako Moterų centro psichologė Olga Meščeriakova:
Manau, kad daugumai moterų nors kartą gyvenime teko spręsti tokią dilemą: kartu su juo nebegaliu, bet ir prarasti nenoriu. Kodėl negalime lengva širdimi paleisti žmogų, su kuriuo iš pat pradžių bendravimas nėra paprastas, kuris dažnai mus žemina, kaltina be pagrindo, susierzina dėl menkiausios pastabos, ir atrodo visiškai nesirūpina mumis? Kas verčia mus manyti ir tikėti, kad „jis pasikeis“, „jis turėjo sunkią vaikystę“ arba kad „jis tikrai mane myli“? Kas tuomet yra meilė?
Brangioji Rasa, Jūs labai tiksliai ir išsamiai aprašėte savo situaciją. Pabandykime kartu paanalizuoti tai, ką Jūs pateikėte.
Tai, kad gyvenimas atsiuntė Jums tokį žmogų, aišku, nėra atsitiktinis dalykas. Parašysiu, galbūt, Jums žinomą tiesą, kad gyvenimas yra mokykla, kurioje turime išmokti atpažinti ir valdyti savo emocijas bei jausmus, o taip pat įvaldyti bendravimo meną. Paradoksalu (mėgstu šį žodį), bet geriausiai mokomės per kančias, prieštaravimus, konfliktus ir pan.
Dabar, Rasa, Jums svarbu pačiai suprasti, kodėl šis žmogus atėjo į Jūsų gyvenimą ir ko turėtumėte per jį išmokti. Norėčiau priminti, kad moko ne pats žmogus, bet situacija. Galiu padėti Jums išsakydama kelis savo pamąstymus.
Jūs teisingai pastebėjote dėl vaikystės įtakos tolimesniam žmogaus gyvenimui. Būna situacijų, kai užaugusi mergaitė pakartoja mamos gyvenimą ir pritraukia tokį pat vyrą alkoholiką, kuriuo buvo ir jos tėvas. Jūsų atveju yra kitaip. Jūs stengiatės išvengti tokios situacijos (kadangi esate pakankamai sąmoningas žmogus), bet turite daug neigiamų neatidirbtų emocijų, kurios pasireiškia pretenzijomis vyrui dėl nepagarbos, dėmesio stokos ir pan.
Jums svarbu, kad vyras rodytų dėmesį, gerbtų, mylėtų, bet pati tokios pagarbos apskritai vyrams, man atrodo, neturite (įrodymas yra Jūsų draugo žodžiai: „tu mane menkini“), nes vyrus vertinate pagal tėvo alkoholiko įvaizdį. Jeigu sugebėsite išvalyti savo emocijas ir suprasite, kad visi kiti vyrai nėra Jūsų tėvas, o Jūsų tėvas Jums buvo duotas, kad pradėtumėte mąstyti apie savo gyvenimą, gali būti, kad situacija pasikeis ir sutiksite tinkamesnį sau vyrą (situacija su draugu irgi galės žymiai pagerėti, bet kol jis pats nepradės su savimi dirbti, didelio progreso nebus).
Iš kitos pusės man neramu dėl Jūsų požiūrio į laimę, nes netikiu, kad esate laiminga tiek kentėdama ir verkdama. Gali būti, kad nesąmoningai, bet Jūsų draugas manipuliuoja Jumis. Kai Jūs verkiate – pritraukia prie savęs, paguodžia ir prašo atsiverti, kai tik atsiveriate – atstumia.
Šitie suartėjimo momentai sukuria Jums apgaulingą draugo įvaizdį, kaip mylinčio, rūpestingo žmogaus. Ir Jūs kartojate sau: „Taigi jis gali būti švelnus! Jis mane myli!“ Nors tiesa yra kita: Jūsų draugui patogu su Jumis, nes Jūsų pažeminimas kelia jo savivertę ir tokiu būdu jis sprendžia savo menkavertiškumo kompleksą (galbūt kilusį iš vaikystės).
Šiais žodžiais nenorėčiau įžeisti Jūsų draugo, nes jeigu Jūs, kaip rašote, esate subrendę žmonės, priimsite juos kaip galimybę tobulinti save, nes daug dalykų mes darome tiesiog nesąmoningai.
Kai suprasime save geriau, sugebėsime išspręsti daug bendravimo problemų. Kita vertus, ties savo jausmais ir santykiais reikia nuolat dirbti, todėl negaliu priimti Jūsų paaiškinimo dėl laiko stokos. Jeigu Jums svarbu būti kartu - turite išmokti kalbėtis, bet taip, kad ryte galvos neskaudėtų. Sėkmės!
Savo klausimus psichologui siųskite adresu psichologas@lrytas.lt