Psichologo konsultacija: Kaip paleisti dukterį?

Ilgai mėginome su ja dėliotis ir pliusus ir minusus, bet, deja, nors ji ir mato nemažai minusų (tokių kaip geresnės mokymosi sąlygos Vilniuje, ten kur gyvena jos tėtis nėra muzikos mokyklos, o muzikavimas jai labai patinka, čia ir draugai ir t.t.), ji kartoja tą patį. Nors mane ir skaudina toks jos noras, aš nesu nusistačius prieš jos gyvenimą su tėčiu, nes suprantu, kad tokio amžiaus vaikas jau gali pats rinktis, bet bijau, ar tai nėra tik užgaida, kuri po kurio laiko gali pasikeisti. Kaip patartumėte elgtis tokioje situacijoje. Ar verta pataikauti kiekvienam vaiko norui, ar vis dėlto ir vaikas turėtų pagrįsti savo norus?

Genutė

***

Ačiū, kad pasidalinote savo išgyvenimais. Įsivaizduoju, kaip sunku buvo girdėti, jog dukra nori gyventi ne su Jumis. Tokioje situacijoje kyla dviprasmiški jausmai: meilė dukrai, noras duoti jai galimybę rinktis, tačiau kartu jaučiate ir baimę (juk nežinote, kaip dukrai seksis gyventi kitur) ar net pyktį, nusivylimą. Visi šie jausmai yra natūralūs tokioje situacijoje ir reikalingi, kad galėtumėte ją išgyventi.

Laiško pabaigoje Jūs klausiate: „ar vaikas turi pagrįsti savo norus“. Šį klausimą aš girdžiu kiek kitaip: „ar vaikas gali pagrįsti savo norus“? Deja, ne tik vaikai, bet ir suaugusieji ne visuomet gali sąmoningai suvokti, kodėl patinka vieni dalykai, o ne kiti, kodėl bendraujame su vienais žmonėmis, o ne su kitais.

Žinoma, tos priežastys giliai pasąmonėje egzistuoja, tačiau pačiam žmogui jos tampa prieinamos tik tuomet, kai tos informacijos jam prireikia ir jis yra pajėgus su ta informacija gyventi. Žinoma, yra priežastys, dėl kurių jūsų dukra šiuo metu nori gyventi su tėčiu, tačiau gali būti, kad ji pati sąmoningai tų priežasčių nesuvokia, taigi ir negali jų įvardinti. Ir aš jų atspėti negaliu.

Galiu tik pasidalinti keletu prielaidų, kas galėjo paskatinti jūsų dukrą šiuo gyvenimo momentu pasirinkti gyventi su tėčiu:

* mūsų visuomenėje vis dar galime pastebėti vyrų nustūmimo į šeimos paribį tendencija. Tą liudija gyvuojantys stereotipai, tokie kaip „moteris yra židinio kurstytoja“, „moteris atsakinga už šeimos emocinę gerovę“, „vyras turi uždirbti duonai“. Gerokai užmirštama, koks svarbus tėvo, vyro vaidmuo šeimoje, ypač „atskiriant“ vaiką nuo motinos: parodant vaikui, jog mama yra ne tik mama, bet ir žmona, o motinai - kad ji atlieka ne tik mamos, bet ir žmonos vaidmenį. Šis atskyrimas vyksta, kai vaikui būna vos metai - keleri. Jei dėl skyrybų toks vaiko sąlyginis atskyrimas nuo motinos neįvyksta, jį vaikas, ar jau suaugęs žmogus, vis tiek turi išgyventi.

Vaikui nuo mamos neatsiskyrus, galima pastebėti tokias tendencijas: pensininkės mamos, besirūpinančios keturiasdešimtmečiais vaikais, ar surandamas itin valdingas partneris, kuris netiesiogiai tęsia motinos vaidmenį, tik jau naujoje šeimoje. Jūsų atveju gali būti, jog dukra pati inicijuoja natūralų atsiskyrimo nuo jūsų procesą (kuris, beje, stebimas ir kitų paauglių elgesyje);

* paauglystė – svarbus etapas, kurio metu ypač sparčiai formuojasi žmogaus tapatumas, savarankiškumas. Daugelis tėvų pastebi, jog paauglystėje jų vaikai daro priešingai, nei jiems sakoma. Taip didele dalimi yra todėl, kad paaugliai nori atrasti savo gyvenimo būdą, nori patys formuoti, kurti save. Tai visiškai nereiškia, jog tėvai turi pataikauti savo vaikams ar leisti daryti, ką jie nori: tėvai gali ir turi išsakyti savo nuomonę, poziciją, tačiau, siekiant ugdyti vaikų savarankiškumą, geriausiai, kai gali rinkis pats vaikas. Žinoma, vaikai dažnai klysta, tačiau tik taip galima išmokti kai kurias gyvenimo pamokas;

* minėjote, jog dukters tėtis neturi daugiau vaikų, taigi natūralu, jog vaikui kartais yra smagu pasimėgauti nedalomu dėmesiu. Suprantama, augdama jūsų šeimoje dukra gali išmokti ir patirti kitų svarbių dalykų: rūpinimąsi jaunesniais broliu ir seserimi, dalijimosi džiaugsmą (kurį, beje, dažnai įvertiname tik suaugę). Visgi kiekvienas žmogus nori jaustis ypatingu, o nedalomos meilės jausmo poreikis yra didelis pas kiekvieną žmogų. Taigi galite savęs paklausti, kiek dėmesio ir laiko skyrėte dukteriai seniau ir pastaruoju metu. Ar skiriate laiko pabūti su dukterimi dviese?

* po skyrybų buvusiems sutuoktiniams gali būti likę sunkių prisiminimų, nuoskaudų, o sukūrus naujas šeimas net nenorima pagalvoti apie santykius su buvusiais sutuoktiniais. Ir tai labai realu, jei nėra bendrų vaikų. Jei bendrų vaikų yra, bendravimas po skyrybų tampa kur kas reikšmingesnis nei daugeliui atrodo. Jei buvę sutuoktiniai bent šiek tiek atsižvelgia į vaiko poreikius, išlaikomi vaiko santykiai su abiem tėvais. Tai ganėtinai dažnai pasitaikantis atvejis Lietuvoje.

Jei buvę sutuoktiniai pasigilina į vaiko psichologiją, ateina suvokimas, kad vaikui svarbu ne tik bendravimas su abiem tėvais, bet ir vienodas auklėjimas: vienodi reikalavimai, taisyklės, ribos. Esant joms, vaikas jaučiasi saugus, įsisavina šeimos normas, tradicijas, vertybes. Kai tėvai išsiskyrę, tą yra itin sudėtinga užtikrinti. Ir tik abu tėvai, gebantys palikus savo nuoskaudas drauge kalbėtis apie vaiko interesus ir vienodą auklėjimą, gali jį užtikrinti. Sutinku, jog kai kurias nuoskaudas palikti nuošalėje gali būti per sunku. Tačiau atsižvelgiant į vaiko gerovę, verta apsvarstyti vienodų reikalavimų nustatymą, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyvena vaikas.

Gali būti ir kitų priežasčių, kurias panorėjusi suvokti jūsų dukra galėtų atrasti, pavyzdžiui, psichoterapijos seansų metu. Visgi, kaip minėjau pradžioje, viskam yra savos priežastys, ir savas laikas. Ir nors laiške rašote, jog Jums baisu dėl dukters pasirinkimo, labiausiai išryškėja tai, jog jus „skaudina toks jos noras“. Taigi labai svarbu suvokti, kas dukters pasirinkime jus skaudina? Ir šioje vietoje galiu daryti tik prielaidas, o jūs pajausite, kuri tinka būtent jums:

* jūsų žodžiuose „skaudina toks jos noras“ girdisi baimė būti atstumtai. Ir tokia baimė gali būti siejama su suvokimo klaida: „ji renkasi tėvą o ne mane“, „jei ji gyvens su tėčiu, vadinasi, mane atstums“.

Motiną ir vaiką sieja besąlyginė meilė. Ir nors motinos ugdydamos vaikus kelia jiems įvairius reikalavimus, meilė išlieka net jei tie reikalavimai lieka neįgyvendinti. Taip pat ir vaiko meilė motinai: net jei bendraujant kyla sunkumų, meilė išlieka ir galiausiai ateina suvokimas, jog mama yra viena. Suprantama, vaiko pasirinkimas gyventi su tėvu pakeistų jūsų bendravimo aplinkybes, tačiau ar santykiai atitols, ar netgi pagerės, priklausys tik nuo jūsų: bendravimui skiriamo laiko, dėmesio, nedalomos meilės. Juk svarbiau ne bendravimo kiekis (kai paskęstama buityje ir tik įsivaizduojama, jog yra bendravimas), o kokybė.

* kai mums tam tikras įvykis būna labai jautrus ar skaudus, už jo dažnai slypi kitas, anksčiau įvykęs ir viduje vis dar neišspręstas konfliktas. Vertėtų savęs paklausti: ar praeityje mane yra kas nors stipriai įskaudinęs? Ar sugebėjau atleisti? Ką man reiškia būti paliktai, atstumtai? Jei per daugybę metų yra likusių didelių nuoskaudų ir jos veikia dabartinius santykius, vertėtų jas išspręsti. Saugiausiai ir efektyviausiai tą galima padaryti drauge su psichologu.

Ką benuspręstumėte, prisiminkite, jog santykiuose su dukra geriausi pagalbininkai meilė, priėmimas, bendravimui skiriamas laikas ir dėmesys.

Sėkmės Jums!