Pasigirsta dar vienas „Branguu...sii...s!“ Šis šūktelėjimas - tai
paskutinė žmonos galimybė atkreipti vyro dėmesį ir papusryčiauti dviese.
To troško abu sutuoktiniai. Akivaizdu, kad poros nuomonės dėl jaukios
atmosferos prie pusryčių stalo stipriai skiriasi.
Jei sutuoktinis nedelsiant neatidės laikraščio į šalį, šypsodamasis
nepaims dar vienos bandelės (geriausia būtų, jei dar atsiprašytų), per
kelias sekundes įsiliepsnos kivirčas.
Džiaugsmas, liūdesys praeina, o pyktis tyko visur. Akivaizdu, kad jis
yra toks pat neišvengiamas kaip lietus ir audra. Vieni nuslopina jį, o
kiti išlieja jį, visiškai negalvodami apie pasekmes.
Jei dėl ko nors sielojamės, esame dirglūs, o tai sukelia pyktį.
Pastarasis nekontroliuojamas gali virsti įniršiu, kuris perauga į kur
kas švelnesnį variantą - užsirūstinimą.
Psichologai ilgą laiką mažai kreipė dėmesio žmogaus pykčio analizei.
Remdamiesi evoliucijos aspektu, specialistai reiškė didesnį susirūpinimą
tik agresyviam elgesiui. Esą tuo žmonės apdovanoti iš prigimties tam,
kad galėtų pašalinti gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis.
Trumpai pasakius: tik tas, kas tinkamu momentu leidžia sau elgtis
agresyviai, turi galimybių laimėti kovą dėl išgyvenimo.
Psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas be seksualumo pirmiausia tyrinėjo
agresyvų savo pacientų elgesį. Pyktis ir įniršis vaidino šalutinį
vaidmenį.
Jau beveik 20 metų emocijų tyrėjai kartu su gausiu psichologų
būriu, stebėjo ir analizavo elgesį asmenų, kurie tiesiogine šio žodžio
prasme verda nuo įniršio.
Buvo atkeiptas dėmesys į pakitusią jų odos spalvą, išskiriamų hormonų
kiekį, procesus vykstančius galvos smegenyse. Stebėjimų rezultatai
padėjo sukurti strategiją, kurios tikslas pagelbėti žmonėms, kurie
kenčia ne nuo visuomet švelnių sielos bangavimų.
Pyktis neduoda naudos fizinei žmogaus savijautai. Antinksčiai išskiria
padidintus kiekius adrenalino ir noradrenalino, kurie yra varomomoji
pykčio jėga, padidėja riebalų ir cukraus kiekis kraujyje, galiausiai
pakenkiama širdis, kraujagyslės, o tai padidina širdies infarkto ar
apopleksijos riziką. Nors šie faktai dar nėra iki galo išaiškinti, apie
tai byloja daugelis medicinos studijų.
Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras atliko
tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau nei 13 tūkstančių vyrų ir moterų,
kurių amžius svyravo nuo 48 iki 67 metų.
Buvo nustatyta, kad dažniau pykstančių žmonių (priešingai nei ramių,
išlaikytų) tyko beveik tris kartus didesnė kraujagyslių užsikimšimo ar
plyšimo rizika. Ši išvada pakankamas pagrindas susimąstyti dėl pykčio
protrūkių.
Žmogui gresia pavojus mažiausiai tuomet, jei pyktis tampa chronišku ir
tvirtai įsišaknyja arba vėl ir vėl sukelia įniršį, kuris prasiveržia.
Šiuo atveju paplitusi klaidinga nuomonė, kad žmogaus emocijos dažnai
primena audrą ir gripą. Ir viena, ir kita užklumpa staiga, netikėtai ir
kažkuriuo metu praeina.
Akivaizdu, kad būtent iš čia išplaukia ir populiarūs patarimai, kuriuos
trumpai galima apibūdinti taip: „Kur padėti savo pyktį?“ Kitaip
sakant, išmesti į psichologinių atliekų šiukšlyną. Bet emocijos nėra
paprasčiausios sielos atliekos.
Visiems pažįstama situacija, kai įpykęs asmuo gali sušukti: „Tave
galėčiau užmušti!“ Taip, tai galėtų atsitikti. Bet ar dažnai
veiksmažodžio tariamoji nuosaka virsta esamuoju laiku?
Jausmai - lemiamas dalykas. Šis šiuolaikinės psichologijos leitmotyvas
daugeliui vis dar atrodo provokuojančiu. Jis išlaisvina, nors žmogus
nenori per savo gyvenimą plaukti be jokio pasipriešinimo, nešamas
nekontroliuojamų jausmų. Individas gali šiek tiek sumaniai „buriuoti“ ir
galvą laikyti aukštai tuo atveju, kai vandens paviršius tampa šiek tiek
nelygus.
Žmogus gali net išlyginti pusiausvyrą, kad nenugarmėtų žemyn. Kaip ir
visus kitus sugebėjimus, taip ir šį, galima išlavinti ir net įkopti į
meistriškumo aukštumas.
Po šio teiginio, kyla klausimas: ar savo jausmų žmogus neturėtų
išlavinti tiek, kad jo emocinio susijaudinimo kreivė nepakiltų virš
nulio. Būti ramiu, išlaikyti, nesvarbu, kas aplinkui dedasi?
Gaila, apmaudu, jei niekas negalėtų išvesti žmogaus iš kantrybės. Kitaip
sakant, jei jis visuomet būtų anemiškas lyg žuvis. Žinoma, esama
pamatuoto, net būtino ir gydomojo it balzamas pykčio.
Jei įstaigoje nuolat žeminamas vienas kolegų, kai vaikas diena iš dienos
skriaudžiamas savo brolių, seserų ar klasės draugų ir jam niekaip
negalima padėti, kai vienas partnerių vadovauja, o kitas privalo
paklusti, - tai svarios priežastys „pasipriešinimui“ įsiliepsnoti.
Politiniu požiūriu pyktis yra ne tik neišvengiamas, bet kartais net
pageidaujamas. „Šventasis pyktis“ - tai išminties pagimdyta dorybė,
kuri gali pakeisti tai, kas būtina keisti. Šitai susiję su žmogaus
kultūra ir protu, bet su nesąmoningu emocijų susikaupimu. Kvailas tas,
kas dėl nieko nesijaudina, sakė filosofas Aristotelis daugiau nei prieš
2 tūkstančius metų.
Pyktis gali suteikti žmogui energijos nesitaikstyti su neteisybe arba
pataisyti pašlijusius santykius ir pašalinti jo gyvenimo kelyje
pasitaikančias kliūtis.
Klausimas yra tik tas, ar žmogus elgiasi skatinamas gerų norų,
kad, išlaisvinęs savo energiją, nesugriautų to, ką trokšta gelbėti.
Specialistai pataria paanalizuoti pykčio priežastis. Mat sąmoningai ir
naudinga linkme žmogus gali pakeisti tik tai, ką pats pažįsta iki
smulkiausių detalių. Šiuo atveju kaip sakoma pravaru padaryti žingsnį į
šalį, ir pažiūrėti, kas sukelia pyktį. Tai, kad ne kiekvieno pykčio
priežastis kilni, - savaime suprantamas dalykas.
Psichologijos specialistai pataria vesti dienoraštį. Ir jei šis
pasiūlymas nepriimtinas (tai dažniausiai pasakytina apie stipriosios
lyties atstovus), vieną savaitę, vakarais rasti bent keletą minučių
dienos įvykių apžvalgai.
Žmogaus elgesio tyrėjai pastebėjo, jog pyktis atsiranda tuomet, jei kai
kas gyvenime vyksta ne taip, kaip žmogus įsivaizduoja ir jei dėl to
kaltina kitus ar save, nes buvo sulaužytos visuotinai priimtos
taisyklės.
Žinoma, tokiam požiūriui įtakos turi kultūros samprata. Pasiturinčios
vidutinės amerikiečių šeimos atžala susilauks tėvų nepasitenkinimo, jei
prie pietų stalo savo kairės rankos nelaikys po stalu. Toks elgesys
Europoje būtų laikomas nemandagiu.
Specialistai priėjo išvadą, kad tikroji pykčio priežastis veikiausiai
susijusi su netinkamu žmogaus elgesiu, kuris byloja apie pagarbos stoką
aplinkiniams. Laikraščių ar žurnalų skaitymas - tinkama savišvietos
forma. Bet ne prie stalo, už kurio susirenka šeima. Vadinasi,
skaitančiajam nusispjaut į juos, nesvarbu, ar jie yra ar ne. Iš kito
stalo galo pasigirdęs siūlymas paimti dar vieną bandelę, - tai
užslėptas prašymas atkreipti dėmesį į kitus šeimos narius.
Specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad kartais žmogus mąsto pernely
plačiai ir įžvelgia negerus ketinimus ten, kur jų visai nėra. Jei
kolegė garsiai trinkteli durimis, pirmoji mintis: man specialiai gadina
nervus. Bet nepagalvojama, kad tai viso labo skersvėjo darbas.
Per daugelį metų smegenyse įsišaknijusio trafaretinio mąstymo pavyzdžiai
gali sukelti pyktį, kuris nekiltų, jei būtų laikomasi kitokio požiūrio.
Būtina išanalizuoti mąstymo klaidas, kurios jau gal būt tapo įpročiu.
Daugelį pykčio protrūkių galima nuslopinti jiems tik mezgantis. Bet ne
visus. Kaip reikia elgtis tuo atveju, jei pykčio išvengti neįmanoma?
Gal reikia bent kartą nuleisti garą, kad „nesprogtumėme?“ Į šį klausimą
psichoanalizės tėvas S.Freudas atsakydavo „taip“. Nūnai daugelis
psichologų tvirtai pareiškia - „Ne“.
Jie teigia, kad žmogaus vidus nėra didelis vandens telkinys, į kurį
nuolat plūsta jausmai, kurie galiausiai jį užtvindo, jei šiems kartas
nuo karto neleidžiama išsilieti.
Specialistų nuomonę patvirtina prieš keletą metų Medigano karinio centro
atlikta studija. Joje kalbama apie 64 vyriškos giminės pacientus, kurie
sunkiai susižalojo, trankydami netinkamai jų nuomone dirbusius gėrimų
išdavimo automatus. 15 iš jų gavo mirtinus sužeidimus, kai
automatai nukrito.
Kai pyktį sukelia ne priešais stovintis automatas, o žmogus, šauksmai,
riksmai neišspręs problemos, taip kaip laidomos vazos ar puodeliai
nesulipdys partnerystės.
„Bet tuomet jaučiuosi geriau“, - galėtų prisipažinti ne vienas, „garą“
nuleidęs asmuo.
Tuo momentu, - gal būt. Nepaisant to, atlikti medicininiai tyrimai
byloja ne šio teiginio naudai. Vidutinė įniršio atakų trukmė - 10-20
minučių. Kraujo apytaka dirba it purtomas medis, o plaučiai vos
dvėsuoja. Niekas negali protingai mąstyti ar net galvoti, kai viduje
prasiveržia vulkanas.
Kiekvienas žmogus pyktį slopina savaip. Tai susiję su jo prigimtimi,
vadinasi genetika, per daugelį metų sukaupta patirtimi.
Taiką sielai gali atnešti autogeninės treniruotės, bet ne taurelė ar
kitokie svaigalai. Nuramina jogos pratimai ir meditacija. Apie tai
byloja neseniai atliktos neįprastos Viskonsino universiteto studijos
rezultatai. Buvo tiriamos galvos smegenys budistų vienuolių, kurie
praktikuoja rytietiškas meditacijas.
Viksonsino universiteto laboratorijoje apsilankęs Dalai Lama buvo
sužavėtas tyrimų išvadomis. Nervų sistemos mokslininko Richardo
Davidsono teigimu, Indijos budistų vienuolyno abato teigiamos galvos
smegenų veiklos rezultatai buvo geriausi iš visų, kada nors gautų
laboratorijoje. Tai pasakytina ir apie jo medituojančius brolius.
Antrasis R.Davidsono eksperimentas parodė, kad gyvenimas už vienuolyno
sienų gali padėti įveikti kasdieninio susierzinimo, pykčio protrūkius.
Po aštuonių savaičių praleistų vienuolyne stresų kamuojamas amerikietis
buvo ramus ir atsipalaidavęs. Apie tai bylojo ir jo galvos smegenų
nuotraukos.