Tokios abejonės kyla, kai, pavyzdžiui, didžiai gerbiamas viršininkas ar kitas autoritetingas asmuo pasielgia labai kvailai, nevaldo savo emocijų, nesusikalba su visu kolektyvu, neprisiima atsakomybės. Ar tuomet laikote tokį žmogų geru vadovu, tikru lyderiu, net jei jis labai protingas? Kažin.
Kad netaptumėme tokiais pavyzdžiais, turime ugdyti ne tik savo profesinius ar intelektinius gebėjimus, bet ir emocinį intelektą. Ši sąvoka skamba miglotai, o kai kam gal ir kaip dar vienas madingas triukas, bet realybėje viskas yra kur kas paprasčiau.
Emocinio intelekto sąvoką praeito amžiaus pabaigoje išpopuliarino Danielis Golemanas. Kelių knygų apie emocinį intelektą autorius išskyrė sėkmei svarbių savybių derinį, kuris, beje, daug labiau siejasi su gebėjimu pažinti savo ir kito žmogaus emocijas nei su intelektu. D.Golemanas taip apibūdina emociškai išprususį žmogų:
-sugeba valdyti stresą ir išlikti ramus.
-nebijo atsakomybės.
-derina rūpinimąsi kitais žmonėmis su asmeninių tikslų siekimu.
-yra empatiškas, bando suprasti kitus.
-bendrauja su skirtingais žmonėmis, neatsiriboja nuo galimybių ir skirtingų nuomonių.
Tokias savybes ugdydamas žmogus lengviau užmezga ir palaiko artimus santykius bei apskritai socialiniu požiūriu atrodo sėkmingesnis, rečiau kamuojamas depresijos.
Taigi, sugebantis suprasti savo jausmus, konstruktyviai reikšti emocijas bei blaiviai mąstyti net ir netikėčiausiose situacijose žmogus, tikėtina, eis toli. Todėl buitiškai vadinamas knaisiojimasis jausmuose – išties sveikintinas dalykas. Pažinęs save žmogus sunkiau tampa aplinkybių įkaitu, nes žino, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo.