Sebastianas Deisleris buvo laikomas vienu didžiausių Vokietijos futbolo
talentų. Bet 2003-2007 m. jis vis rečiau išbėgdavo į žaliąją veją,
galiausiai „Bast-fantasti“, kaip jį titulavo aistruoliai, apgaubė tyla.
Vokietijos futbolo rinktinės žaidėjas susirgo depresija. Žvaigždė
užgeso.
Kai šį spalį, duodamas interviu šalies televizijai S.Deisleris prabilo
apie savo ligą, daugelis žiūrovų pirmą kartą galėjo pajusti liūdesį,
sklidusį iš drebančiu balsu kalbėjusio multimilijonieriaus.
Per pirmąjį savo sezoną žaliojoje vejoje jis per 26 rungtynes įmušė
beveik 100 įvarčių. Po dviejų metų dvylikametis Sebastianas savo
sąskaitoje jau turėjo 215. Jis, kurį dar paauglį viliojo tarptautiniai
futbolo klubai, tapo nacionalinės rinktinės ir garsiojo Miuncheno„Bayern“ komandos žaidėju. Jį dievino futbolo aistruoliai. Bet
viešumos vengęs S.Deisleris kentėjo dėl jį užgriuvusios didžiulės
šlovės ir atsakomybės.
„Pasiekiau karjeros viršūnę, prie mano durų stovėjo „Mercedes CLK“, bet
aš buvau labai nelamingas“, - prisipažino odinio kamuolio virtuozas.
2007 metų sausį, 27-erių Sebastianas atsisveikino su sportu ir jį
slėgusia futbolo žvaigždės misija.
„Jaučiau tuštumą, buvau pavargęs, mintimis nebebuvau futbolo
aikštėje“, - sakė S.Deisleris.
Emocinis pervargimas įžymybių tarpe nėra neįprasta ligos diagnozė.
Bet depresija nežino jokių klasinių skirtumų, ji paliečia aukšto
meistriškumo sportininkus, menininkus ar politikus taip pat dažnai kaip
tarnautojus ar motinas, apie kurių kančias niekas nekalba.
Ekspertų vertinimu, keturi milijonai Vokietijos gyventojų serga
depresija, bet apie tai du trečdaliai net nežino. Pirmiausia tai
liečia stipriosios lyties atstovus.
„Depresijos simptomus vyrai vertina kaip silpnumą, prieš juos kovoja
agresyviais būdais, gyvena rizikingai ir net griebiasi smurto“, -
teigia Upsalos (Švedija) ir Koburgo (Vokietija) aukštųjų mokyklų
socialinės psichiatrijos profesorius Wolfgangas Rutzas. Jis - pirmasis
specialistas, tyrinėjantis vyrų depresijos savitumus, juos apibendrinęs
ir paskelbęs mokslinėje studijoje.
„Ligoniai tampa našta ir grėsme sau ir savo aplinkai“, - sako W.Rutzas.
Statistika byloja, kad 2008 metais iš Vokietijoje oficialiai
įregistruotų 9331 savižudybių didžioji dalies priežastis - depresija.
Trys iš keturių aukų - vyriškosios lyties atstovai.
Daugeliui vyrų, turint omenyje jų, lyderio vaidmens paveikslą,
nepriimtina kreiptis į specialistus dėl psichikos problemų. Leipcigo
(Vokietija) universiteto psichiatrijos specialistas Ulrichas Hegerlas
teigia, kad bet kokio sudėtingumo, bet negydoma depresija didina riziką,
jog ji pasikartos, sukels širdies bei kraujotakos negalavimus, o
vėlesniame gyvenime baigsis silpnaprotyste ar savižudybe.
Per praėjusius dvylika metų Vokietijos Federacinėje Respublikoje
psichikos susirgimai - dažniausiai depresijos - kaip nedarbingumo
priežastis išaugo 80 proc. Daugumai tenka išeiti į priešlaikinę
pensiją, ir dėlto išlaidos siekia 1,5 milijardo eurų kasmet.
Pastaruoju metu tyrėjai itin gilinasi, kas sutrikdo dvasinę dirbančiųjų
sveikatą. Jie nustatė, kad rizika susirgti depresija išauga iki 70
proc., kuomet darbuotojas pernelyg apkrautas darbu, bet jo rezultatais
nepakankamai domimasi, kai už alinantį darbą gauna per mažą atlyginimą
ar nesusilaukia deramo įvertinimo, kai su juo negražiai elgiamasi ar
atliekant sudėtingas užduotis nesulaukia jokios pagalbos. Itin didelė
grėsmė susirgti depresija iškyla gerų darbo rezultatų siekiantiems ir
linkusiems į perfekcionizmą darbuotojams.
Nepaisant to, kad dar Hipokratas 400 m.pr. Kristų aprašė žmogaus
dvasines kančias, depresija vis dar laikoma tabu diagnoze. Pirmiausia
vyrai gėdyjasi savo susirgimo arba šios ligos simptomus vertina tik kaip
prislėgtą nuotaiką, netikėtai atsiradusį nepasitikėjimą savo jėgomis ar
apatiją. Su tokiu požiūriu dažnai susidurdavo ir Michaelis
Freudenbergas, per 26-erius savo, psichiatro darbo metus gydęs šimtus
depresija sergančių pacientų. Prieš šešerius metus pats susidūręs su
psichikos problemomis, savo ligos diagnozę išsiaiškino tik po penkerių
mėnesių.
„Nors labai kamavo nemiga ir jaučiausi kaip visiškas nevykėlis, man
pavyko atrodyti tokiu, kokiu visuomet buvau. Deja, gana sėkmingai!“ -
prisipažįsta nūnai psichiatras.
Atsidūręs ant visiško išsekimo ribos, M.Freudenbergas toliau atlikdavo
savo įprastines užduotis, įskaitant jam, kaip gydytojui, privalomus
budėjimus, bet jo galvoje nuolat sukosi konkretūs savižudybės planai.„Būčiau nušokęs nuo daugiaukščio, bet to nepadariau dėl mano mano ligai
būdingo neryžtingumo“, - taip anuometę savo dvasinę būseną dabar
apibūdina psichiatras.
Tik pajutęs, kaip pats sako, nepaaiškinamą širdies nerimą, jis
kreipėsi į vidaus ligų gydytoją. Šis po trumpo tyrimo paaiškino: „Tai -
dėl psichikos“. Specialisto paskirti medikamentai ir psichoterapija
greitai pagerino M.Freudenbergo savijautą. Po keturių savaičių jis vėl
galėjo aktyviai įsitraukti į gyvenimą ir grįžti prie savo darbo.
Dabas psichiatras atvirai kalba apie sunkiausią savo gyvenimo tarpsnį
ir ragina tokio pat požiūrio laikytis ir savo pacientų.
Vyraujančia nuomone, jog depresijomis suserga dvigubai daugiau moterų
nei vyrų, abejoja socialinės psichiatrijos specialistas W.Rutzas. Jo
teigimu, stiprioji lytis dažnai demonstruoja priešingus, nei depresijai
būdingi, simptomus. Daugelis vyrų būna ne prislėgti, o pakiliai
nusiteikę, linkę veikti, o ne apatiški. Tad nieko keisto, kad iš šių
požymių įtarti depresiją, sunku.
Daugiau nei pusė nuo šios klastingos ligos kenčiančių vyrų stengiasi ją
įveikti stipriajai lyčiai būdinga strategija, mano psichiatras Davidas
Wexleris iš San Diego (JAV). Jie stengiasi uždirbti daugiau pinigų,
užkariauti daugiau moterų, daugiau sportuoti. Ši kova padaro juos
agresyviais, dirgliais, nervingais, jie neteisingai elgiasi kitų asmenų
atžvilgiu.
Vyrus, kurie pernelyg susireikšmina savąjį „Aš“, sunku įtikinti, jog
būtina gydytis. Pasak D.Wexlerio, medikas turi apgalvoti kiekvieną
žodį. Susidūręs su tokiais pacientais, jis vengia sąvokos „Terapija“,
jį pakeičia - „Konsultacija“. Anot psichiatro iš San Diego, depresijos
gydymo starto metu specialistui reikia būti itin taktiškam.
„Medikas ne tik privalo išaiškinti gydymo galimybes, bet ir būti
pasirengęs tam, kad iš pradžių nei viena jų pacientui gali būti
nepriimtina“, - perspėja D.Wexleris.
Po kelių dienų pacientas vėl ateis, laukdamas pasiūlymo dėl jam tinkamo
depresijos gydymo metodo. San Diego psichiatro D.Wexlerio manymu, vyrai
privalo jausti, jog gydymasis nuo depresijos - jų, tik jų sprendimas.
Ne visi sergantys depresija įtraukiami į gydomųjų sąrašus, - tiek
moterys, tie vyrai. Kai kurių Vokietijos psichiatrų nuomone, atvejus,
kuomet depresija sergantys asmenys gydomi teisingai, reikėtų priskirti
laimingiems. Dažnai gydytojas ir pacientas turi visiškai priešingą
nuomonę, dėl kokių priežasčių apėmė depresija. Tad pradžioje abiems
pusėms būtina šiuo klausimu sutarti, nes priešingu atveju pacientas
nepritars jam paskirtam gydymo metodui, nevartos tablečių ar nelankys
psichoterapijos kursų.
Du kartus nuo depresijos gydęsis Vokietijos verslininkas teigia: „Mums
reikia kovoti ne tik su savo liga, bet ir mus supančių žmonių
nenuovokumu, nesupratimu“.
Iki šiol neretai „brangūs giminaičiai“ ar darbo kolegos manė, jog esą po
terapijos pagyjama ir buvęs ligonis tampama tokiu, kokiu buvo, - lyg
būtų persirgęs gripą. Beveik visuomet tai - klaidinga išvada. Geriau
suvokti ir įsigilinti į depresijos apimtų žmonių problemas bei interesus
ateityje padės neseniai Vokietijoje įkurta nuo šios ligos kenčiančių
asmenų lyga.
Apie buvusį futbolo profesionalą S.Deislerį vėl prabilta po to, kai
knygynų lentynose pasirodė jo knyga „Atgal į gyvenimą“.
Ar tai reiškia, kad po daugel metų trukusio gydymo jam pavyko galutinai
išsivaduoti iš depresijos gniaužtų? Deja.
29 metų žaliosios vejos meistras S.Deisleris prisipažino: „Aš dar
nesugrįžau į gyvenimą. Aš tik žengiu keliu, kuris į jį veda!“