Dabar atėjo toks laikas, kai ji užspaudė mane dėl vestuvių ir mes jas kaip ir pradėjome planuoti. Ji pasakė, kad aš taip visą gyvenimą galiu atidėlioti vestuves ir vaikus, o ji liks senmergė ir panašiai, kad nenori būti sena mama.
Tad turiu apsispręsti - įsipareigoti ir sukurti šeimą, arba paleist ją. Pradėjau nervintis, nerimauti, ar tikrai man jų reikia, ar tikrai aš noriu šeimos ir vaikų, nes ji labai nori vaiko. O aš dar noriu pagyventi laisviau.
Jaučiuosi įspraustas į kampą ir nežinau net ką daryti. Jos prarasti nenoriu, nes geresnės, manau, ir nesurasčiau, o ji nenori daugiau laukti. Jau du mėnesius jaudinuosi. Bandau ieškoti atsakymų, kaip geriau pasielgti, net kilogramai pradėjo tirpti. Ar paleisti ją, ar tuoktis ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Susilauksime vaikelio ir gyvensime kaip šeima, bet nežinau, ar neverčiu savęs to daryti, nes dar jaučiu, kad nenoriu užsidaryti namie su vaiku ir kitais rūpesčiais.
Gal tai yra normali vyrų baimė? O gal ji ne man skirta ir aš to nematau. Kodėl aš taip jaučiuosi?
Ar aš dar nesubrendęs šeimai?
Vieną dieną matau, kad ji manim rūpinasi, myli ir turiu jai duoti vaiką ir šeimą, kitą dieną pradedu vėl abejoti, ar man to reikia. Ir taip diena iš dienos. Negaliu nei darbe susikaupti, nei ramiai gyventi, nes visos šios mintys sukasi mano galvoje. Atsakymo pats nerandu, todėl ir prašau jūsų pagalbos.
Į klausimą atsako VšĮ „Pokyčių kelias“ psichologė Tatjana Voitechovič:
Ačiū, kad pasidalinai tuo, kas Tau kelia nerimą. Savo laiške keli daug klausimų, kurie neduoda Tau ramybės, sukelia nemažai nerimo. Vis stengiesi atrasti atsakymą, ar laikas kurti šeimą ir įsipareigoti žmogui, su kuriuo gyveni. Visiškai suprantama, kad nerasdamas atsakymų ir kamuojamas abejonių, jautiesi sumišęs, nuvargęs ir negali susikaupti. Tuo labiau, jog Tau dar nesant apsisprendus, yra planuojamos vestuvės - tikiu, jog visa tai gali varginti, versti pasijusti bejėgiu.
Išties, ar laikas kurti šeimą, turėti vaikų – klausimas, kurį bent kartą užduoda kiekvienas iš mūsų. Sunku pasakyti, ar tai, apie ką pasakoji, yra „normali vyrų baimė“, nes artėjant ir vykstant pokyčiams mūsų gyvenime tiek vyrai, tiek moterys gali jaustis pasimetę, nesaugūs, kamuojami baimės dėl ateities. Beje, žengimas į naują gyvenimo etapą - ar tai būtų darželis, mokykla, universitetas, darbas - visuomet sukelia šiek tiek skausmo, pasipriešinimo. Juk saugu ir patikima likti ten, kur esi, nes pokyčiai dažnai reiškia nežinomybę, o tai mus gąsdina. Atrandame daug priežasčių ir aplinkybių palikti viską taip, kaip yra. Taip pat mes dažnai esame spaudžiami visuomenės normų, draugų, pažįstamų ar tiesiog aplinkinių sulaukus tam tikro amžiaus sukurti šeimą, turėti vaikų ir pan. O spaudimas taip pat verčia priešintis. Manau, svarbu suprasti, kas Tau pačiam yra reikšminga ir ką Tau reiškia turėti šeimą.
Kartais gali atrodyti, kad tas vienintelis sprendimas pakeis mūsų gyvenimą nežinoma linkme. Klaidingai įsivaizduojame, jog įsipareigoję kažko atsisakome, kažką svarbaus prarandame ir nebegalėsime tęsti svarbių veiklų bei siekti užsibrėžtų tikslų. Žinoma, turime persiorientuoti, prisitaikyti, lyg iš naujo peržiūrėti prioritetus bei įsileisti naujas veiklas. Tačiau kartu kažką naujo ir atrandame - įgauname jėgų ir vidinių resursų siekti to, kas yra svarbu. O prisiimdami atsakomybę, galime kontroliuoti tai, kas mūsų gyvenime vyksta.
Negaliu Tau vienareikšmiškai atsakyti, ar esi pasiruošęs kurti šeimą. Taip pat sunku įvertinti ir pasakyti, ar žmogus, su kuriuo gyveni, yra skirtas Tau. Vis dėlto beskaitant Tavo laišką, man pačiai kilo klausimų bei minčių, kuriomis norėtųsi pasidalinti. Galbūt, nuoširdžiai sau pačiam atsakius į šiuos klausimus, atrasi tinkamą sprendimą.
· Kiekvienam žmogui laikas naujam gyvenimo etapui ateina skirtingai. Taip pat, kaip ir sprendimas sukurti šeimą, turėti vaikų. Nepaisant šių skirtumų, bet koks žmonių santykis turi tam tikrą tikslą - ar tai būtų poros bendravimas, draugystė, ar darbo reikalai. Šis tikslas nukreipia santykius tam tikra linkme ir leidžia jiems vystytis. Skatinu Tave pamąstyti apie tai, koks jūsų su mergina santykių tikslas. Ko tikiesi ir ką nori gauti, o taip pat ir duoti šalia esančiam žmogui?
· Gyvenimas kartu leidžia labiau pažinti bei suprasti vienas kitą. Kartu esate 6 metus – tai laikas, rodantis tam tikrą jūsų patirtį būnant kartu. Rašai, kad sutariate „gan gražiai“ ir santykius įvardini kaip „neblogus“. Iš tiesų, tobulų santykių be barnių ir ginčų nebūna. Daug svarbiau yra pilnatvės ir pasitenkinimo jausmas būnant su kitu žmogumi. Ar esi patenkintas jūsų bendravimu? Kas Tau jūsų santykiuose yra svarbu? Norisi pastebėti ir tai, kad laikui bėgant santykiai keičiasi. O kaip pasikeis jūsų ryšys, priklausys tiek nuo Tavęs, tiek nuo Tavo merginos - kaip suprasite vienas kitą, kaip kursite savo šeimą, gyvenimą kartu.
· Rinkdamiesi gyvenimo draugą(-ę), kiekvienas turime tam tikrus „kriterijus“, žavimės tam tikromis savybėmis, o kai kurios jų mums sufleruoja, jog ji ar jis bus gera žmona ar geras vyras. Santykiams vystantis, kitame žmoguje atrandame ir kitų „papildinių“, kurie gali tiek suartinti, tiek atstumti. Kartu pradedame vertinti ir suprasti, kaip svarbu yra tarpusavio supratimas, pagarba, palaikymas. Savo laiške daliniesi, jog mergina yra šeimyniška, graži. Ar tai yra tai, kuo grindžiami santykiai, tai, ko Tau labiausiai reikia? Galbūt atrastum daug kitokių priežasčių, dėl ko esi ir nori – ar nenori – būti su šia mergina.
· Rašai, jog nenori užsidaryti namuose su vaiku ir buities reikalais. Atrodo, kad šeima ir vaikų turėjimas tau siejasi su laisvės apribojimu ir bereikalingais rūpesčiais. Iš tikrųjų, šeima ir vaikai kelia naujus iššūkius, atsiranda papildomų „pareigų“. Klausimas - ar nori šiuos iššūkius priimti, ar esi pasiruošęs įsileisti į savo gyvenimą kitokius darbus? Kita vertus, kas Tau yra laisvė? Ar tai – neturėti tam tikrų atsakomybių? Nepriklausomai nuo to, ar esate susituokę, ar gyvenate kartu, ar tiesiog susitikinėjate, tenka prisiimti atsakomybę už savo veiksmus bei tai, kas vyksta Tavo gyvenime bei jūsų santykiuose. Atrodo ir dabar, kai reikia prisiimti atsakomybę, leidi merginai nuspręsti už Tave. Ir čia veikiau kalbėčiau apie apsisprendimą būti su kitu žmogumi, norą juo rūpintis, o ne „laisvės praradimą“.
· Kalbi apie tai, kad kartais Tau atrodo, jog turi duoti merginai vaiką. Kai esame kartu, svarbu mokėti tiek duoti, tiek imti. Vis dėlto vaikai nėra „duodami“ ar „dovanojami“ kitam žmogui ir gimsta ne tam, kad nuolatos džiugintų tėvus ar suteiktų jiems trūkstamos laimės. Jie gimsta pasauliui, kad galėtų kurti savo gyvenimą. Ir čia kyla klausimas, ar nori duoti pasauliui žmogų? Padėti naujam žmogui augti, tapti, būti?
Galbūt, dabar negali priimti sprendimo ir nežinai, ar nori kurti šeimą. Ir manau, „išspausti“ atsakymą vargu ar yra tinkamas būdas. Svarbiems klausimams išspręsti bei savo kelią pasirinkti reikia laiko. Tad kviečiu sustoti, atsigręžti į save, pabūti su savimi. Ką Tau sako Tavo širdis?
Savo klausimus siųskite adresu: psichologas@lrytas.lt