„Kaupimas reiškia, kad žmogus turi didelių problemų organizuodamas savo erdvinę aplinką ir laiką. Kaupikas yra žmogus, kurio kasdienybė pažymėta netvarkos, painiavos ir neorganizuotumo“, - sako Kaupimo sindromo tyrimų centro Vokietijoje pirmininkė Marianne Bönigk-Schulz, pati anksčiau kentusi nuo šio sutrikimo.
Kaupikai paprastai būna vidutinio amžiaus, vyrų ir moterų po lygiai. Tik moterys anksčiau už vyrus pradeda ieškoti pagalbos. Vyrai kaupikai dažnai turi žmonas, kurios už juos viską tvarko. Nėra aiškių tendencijų pagal profesijas – kompulsinis kaupimo sindromas gali paliesti visus, net gydytojus, advokatus ir socialinius darbuotojus.
Kaupikai renka ir kaupia daiktus, nesugebėdami atskirti, kas svarbu, o kas nesvarbu, kas naudinga, o kas nenaudinga. To pasekmė – jų butas pilnas prigrūdamas daiktų. M.Bönigk-Schulz teigia, kad išorėje atsispindi tų žmonių vidinis chaosas. Kaupikai kenčia nuo kasdien besisukančių minčių, kaip nuveikti paprasčiausius kasdienės rutinos darbus, ir dažnai jaučiasi bejėgiai susidoroti su tomis problemomis. Kaupikas savo gyvenimą suvokia kaip varginantį, chaotišką, prieštaringą ir labai gniuždantį. Gėdydamiesi savo netvarkos, jie vengia reikalingų socialinių kontaktų, ir taip padėtis tampa dar beviltiškesnė.
Dažnai kaupikams profesinėje srityje puikiai sekasi, bet namų sferoje jie nieko nesugeba. Kai kurie kaupikai gali netgi tvarkyti svetimus namus, bet savuose nieko nedaro. Jų socialiniai kontaktai dažnai būna paviršutiniški arba jų iš viso nebūna, nes jie gėdijasi savo keturių sienų. Tokios kasdieninės užduotys, kaip nusiprausti ar laikytis terminų jiems yra problema. Įsikibimas daiktų kaupikams padeda įgyti tam tikrą saugumo pojūtį ir įveikti savo baimę. Užuot puoselėję santykius su žmonėmis, kaupikai įsikimba į dažnai visiškai nereikalingus daiktus.
Kraštutiniais atvejais kaupikai būna tokie netvarkingi, kad jų butas tampa nebetinkamas gyventi. Šią formą ekspertai vadina „apsišiukšlinimo sindromu“. Čia skiriamos trys apsišiukšlinimo formos:
1. Gyventojas kaupia beverčius daiktus, bet juos vieną ant kito sandėliuoja tam tikra tvarka. Tai vadinama „tvarkinga betvarke“.
2. Gyventojas renka daiktus ir krauna juos be jokios sistemos. Dalis buto būna nepraeinama. Gali baigtis tuo, kad šiukšlės gyventoją praktiškai išstumia iš namų. Jis gali miegoti, pavyzdžiui, laiptinėje.
3. Butas tampa negyvenamas dėl higienos sumetimų. Žmogus renka netgi šlapimą, išmatas bei maisto atliekas.
Ekspertai nesutaria, ar kaupimo ir apsišiukšlinimo sindromai yra vienas ir tas pats sutrikimas, ar skirtingi sutrikimai, turintys panašumų ir sąlyčio taškų. M.Bönigk-Schulz tarp jų nemato aiškaus skirtumo. Ji kaupimo sindromą laiko elgesio sutrikimu. Šis sutrikimas pradžioje reiškiasi tik namuose, ir tik vėliau atsiranda nuostata „rinkti ir kaupti“. S.Freudo privataus universiteto rektorius Alfredas Pritzas apsišiukšlinimo sindromą laiko sunkia kaupimo sindromo forma. Jis yra spektro pakraštyje, o spektro pradžioje gali būti dažnas vėlavimas ir nuolatinis savo pareigų užmiršimas.
Kompulsinio kaupimo sindromo priežastys dar nėra iki galo išaiškintos. Kai kurie specialistai mano, kad už kaupimo sindromo slypi kiti psichikos sutrikimai - obsesinis kompulsinis sutrikimas, depresija ir asmenybės sutrikimai, kaip dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD). A.Pritzas mano, kad psichikos sutrikimai atsiranda anksčiau, nei pasirodo jų simptomai. M.Bönigk-Schulz mano panašiai: „Žinoma, viso to pagrindas yra baimės, bet pagrindinė problema – kad kaupikai nebesuvokia savo pačių poreikių“. Kaupikai labai bijo nesėkmių socialinėje sferoje. Jų socialiniai santykiai įtempti dėl mąstymo principų „viskas arba nieko“ ir „draugas – priešas“. Jie nuolat jaučia vidinę įtampą. Jų socialinis elgesys pasižymi gynyba, jie visada pasiruošę agresijai ir priešiškumui.
Kaupikai dažnai pasirenka profesijas, kurios neatitinka jų intelekto ir lūkesčių. Jie bijo patirti nesėkmę ir suklysti, ir tai lemia nuolatinį nepasitenkinimą. Daugumai kaupikų trūksta pasitikėjimo savimi. Kaupikams būdingas sutrikęs savęs suvokimas. Jų savęs supratimas, įsivaizdavimas, kokie jie turi būti, neatitinka tikrovės. Šis trūkumas dangstomas ir kompensuojamas tobulumo siekimu, pernelyg dideliu rūpesčiu kitais, arba kitų niekinimu, intrigomis, polinkiu į apkalbas, taip pat harmonijos troškimu, perdėtu draugiškumu bei mandagumu. Psichologijos profesorius A.Pritzas pastebi, kad svarbų vaidmenį vaidina ir „dinastinė patirtis“. Dažnai pomėgis kaupti perimamas iš tėvų ir senelių.
Nėra oficialių rekomendacijų, kaip gydyti kompulsinį kaupimo sindromą. M.Bönigk-Schulz mano, kad geriausia išeitis – kad kaupikas pasirinktų kovos strategijas, kurios atitiktų jo patirtį ir poreikius. Ekspertai čia dažnai rekomenduoja elgesio terapiją. M.Bönigk-Schulz įspėja, kad yra kalbėjusi su kaupikais, kuriems ši terapija sukėlė netgi negatyvias pasekmes. Mokslininkai dažnai ignoruoja kompulsinio kaupimo sindromo įvairiapusiškumą ir stengiasi netvarką kaupiko bute įsprausti į kokį nors kitą jiems žinomą stalčiuką. „Kaupimo sindromas netelpa į jokį stalčiuką, tai atskiras stalčiukas“, - sako ir A.Pritzas, tačiau mano, kad psichoterapija gali šiems žmonėms padėti.
Kompulsinis kaupimo sindromas dar nėra įtrauktas į tarptautinį ligų katalogą – ekspertai vis dar diskutuoja, ar jį laikyti atskiru obsesiniu – kompulsiniu sutrikimu. A.Pritzas mano, kad kaupimo sindromas yra psichikos sutrikimas, bet pradžioje jis reiškiasi kaip asmenybės sutrikimas. Profesorius laiko jį nepriklausomu reiškiniu, lydimu kitų psichikos sutrikimų.