Neveltui kai kurių psicologinių kursų dalyvių prašoma susitapatinti su kuriuo nors gyvūnu, tačiau nuostata į jį turi būti teigiama. Dėl noro bėgti ir sunkumų būti su kitais, drovūs įsivaizduoja save zuikiais, smalsūs - pelėmis, o individualistai ir hedonistai - katėmis. Neužmirškime, jog senuose tikėjimuose gyvūnas buvo laikomas protėviu ar broliu, o Egito dievai nešiojo šunų ar paukščių galvas.
Aristotelis žmones vadino protą turinčiomis būtybėmis. Tačiau jos visuomet buvo linkusios akcentuoti savo racionaliąją, bet ne gyvūniškąją pusę: tik žmogui būdingos idėjos, emocijos, tuo tarpu kailiniuoti ir naguoti padarai yra vien tik instinkto valioje. Tačiau mokslas jau seniai įrodė, kad taip nėra. Daugelis gyvūnų turi jausmus, tuo tarpu daugelio žmonių elgesys - dažnai neracionalus, ir net patys sąmoningiausi bei tobuliausi prisipažintų, jog kai kurie jų asmenybės bruožai - paprasčiausiai nesileidžia prijaukinami. Kaip ir žinduoliai, žmonės jaučia poreikį turėti savąją neperžengiamą teritoriją - namus - kur jaustų fizinį ir psichinį saugumą, pasislėptų nuo kitų „plėšrūnų“, atsiribotų nuo tų, kurie nemyli ar nori pakenkti.
Galbūt protas - ne įgimtas, o įgyjama socialinė ir kultūrinė savybė. Tą patvirtintų ir mauglio sindromo atvejai, - vaikų, kuriuos užaugindavo gyvūnai, istorijos. 2009m .Sibire, Čitos mieste, buvo sužinota apie penkerių metų mergaitę, užaugusią asocialioje šeimoje tarp kačių ir šunų, kuri niekuomet nebuvo išėjusi iš namų. Ji nekalbėjo, maistą „lakė“ tiesiai iš lėkštės, ir lodavo, kai uždarydavo duris.