Nežinau, kaip dažnai savo bendravimui skelbiate tokį verdiktą, tačiau jei nesusikalbėjimas kelia nemažai nuoskaudų ar kitokių praradimų, matyt, verta susimąstyti, kas gi lemia vienas kito supratimą.
Bendravime tarp daugybės pastebėjimų, pagyrų, prisipažinimų ar kitokio aktyvaus dėmesio rodymo svarbią vietą užima paprastas klausymasis.
Tiesa, dar kartą priminsiu - girdėjimo šiukštu nevadinkite klausimusi. Už lango girdime pravažiuojančias mašinas ar šūkaujančius praeivius, bet jų nesiklausome. Deja, kartais nesiklausome ir šalia sėdinčio pašnekovo. O jei tik pamėgintume...
Klausymasis yra ganėtinai aktyvus procesas ir labai svarbus bendravimo įgūdis. Kiekvienas iš mūsų augome skirtingoje aplinkoje, todėl suprantama, ne visi šalia turėjome tinkamo bendravimo pavyzdžių, iš kurių galėjome mokytis. Tačiau sąmoningi žmonės įgalūs patys suprasti savo klaidas ir ieškoti priežasčių, kodėl kartais nesiseka susišnekėti.
Priežastys, kodėl nesiklausome, yra daug paprastesnės nei jūs manėte. Mes dažnai negirdime, nes esame pavargę, susijaudinę arba tiesiog tingime klausyti, nes tai nelengvas darbas.
Tačiau netikę klausytojai turi ir svarbesnių priežasčių, trukdančių išgirsti savo pašnekovą. Patys blogiausiai klausytojai yra vadinamieji „specialistai“ visais gyvenimo klausimais. Pastarieji turi iš anksto parengtus atsakymus absoliučiai bet kokia tema, todėl pašnekovo mintys jiems skamba kaip rudeniškas lietus už lango ar vasaros sode bumsintys obuoliai.
Išankstinės neigiamos nuostatos pašnekovų atžvilgiu – dar viena rimta nesusikalbėjimo priežastis. Tai trukdo susikaupti ir kelia norą prieštarauti jo mintims. Apskritai, įprotis viską vertinti kartais labai trukdo suprasti kitus.
Neįdomu bendrauti ir su tais, kurie nenori girdėti nė menkiausios kritikos savo atžvilgiu, o į bet kokias neigiamas užuominas reaguoja audringais priekaištais. Vienintelis bendravimo būdas su tokiais pašnekovais – stengtis jiems įtikti ar kalbėti neutraliomis temomis. Bet juk tai taip neįdomu.
Dargi viena labai egoistiška priežastis, trukdanti suprasti pašnekovą – žmogui įdomiausias yra jis pats. Skamba labai neskaniai, bet ne tik dėl verta to bendravimo meno pasimokyti.
Akivaizdu – pats žmogus negali visko patirti pats. O ir patyrę, išmokę, kažką supratę geriausiu atveju atrasime tik tai, kas visam pasauliui jau seniai aišku.
Tik kvailiai negali nieko nepasisemti iš svetimų patirčių. Bendravimas praturtina mūsų gyvenimą, todėl mokėjimas klausytis yra be galo didelė vertybė, ką savo gyvenime beveiktumėte.