Nuo emocinio išsekimo nepabėga net medikai

Daugiau nei tris dešimtmečius pacientus dėl depresijos konsultuojanti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos vadovė Vita Danilevičiūtė prisiminė vos keletą atvejų, kai jos pagalbos prašė gydytojai.

Tuo tarpu kitų specialybių atstovai drąsesni.

Gydytojai nenori patys tapti pacientais. Jie siekia privatumo, nenori, kad kas nors sužinotų, jog jie serga.

Medikams kebliau suvokti ir prisipažinti, kad serga depresija.

Jiems kur kas sunkiau priimti šią ligą, nuo kurios iki savižudybės – vos vienas žingsnis.

Gydytojams tenka išgyventi pacientų mirtį, regėti jų fizinę kančią, neįgalumą. Ilgainiui jie išeikvoja savo teigiamų emocijų atsargas, nebesugeba pasipriešinti stresui.

Toks „susidėvėjimas” būdingas žmonėms, kurių profesija susijusi su rūpinimusi kitais, saugumo jausmo jiems suteikimu.

Greitosios medicinos pagalbos medikai, slaugos ligoninių personalas, psichiatrai, netgi odontologai yra priskiriami rizikos grupei – jie nusižudo dažniau nei kitų specialybių atstovai.

„Savižudybė – sunki tema, o gydytojų savižudybė sukrečia dar labiau”, – kalbėjo V.Danilevičiūtė.

–Į gydytojus dažnai žiūrime kaip į stiprius žmones, negalinčius sirgti, skųstis prasta nuotaika.

Žmonės laukia iš gydytojų nuoširdumo. Turbūt nėra nieko baisiau už abejingą gydytoją.

Kita vertus, gydytojai nėra antžmogiai. Tai tokie patys žmonės kaip ir visi. Galbūt vieni gydytojai turi daugiau jėgų dirbti, o kiti – daugiau bėdų ir rūpesčių, kurių nepajėgia atsikratyti taip greitai, kaip norėtų.

Jei gydytojas nenuoširdus, pacientai greitai tai pajunta.

Netgi patys sunkiausi ligoniai, praradę nuovoką, apimti haliucinacijų, rodos, gyvenantys kitoje realybėje, nėra emociškai atbukę. Jie sugeba intuityviai įvertinti kito žmogaus būseną.

Jaunesniems kolegoms, ypač gydytojams rezidentams, dažnai primenu – pagrindinis psichiatro darbo principas yra pagarba žmogui.

Nesvarbu, kad tai – sunkus pacientas arba sergantis kokia nors priklausomybės liga – atgrasus ir labai nepatrauklus.

Kiekvienas ligonis yra nelaimingas žmogus, kuriam reikia pagalbos.

– Viena sunkiausių akimirkų – kai tenka žmogų prieš jo valią guldyti į ligoninę, skirti vaistus. Kai kuriais atvejais psichiatrai turi teisę imtis prievartos.

Tačiau mediko specialybę turintis žmogus yra kitoks pacientas – jam nepakanka išaiškinti, kad depresija yra klastinga liga, būtina laikytis režimo. Jis nori žinoti, kokios priežastys sukėlė depresiją. O tai nustatyti ne visada įmanoma.

– Lietuvoje apie tai mažai kalbama ir rašoma. Psichologė Lina Pleskevičienė tyrė šalies gydytojų psichikos sveikatą ir jų požiūrį į savižudybę.

Buvo apklausti 204 specialistai: 78 onkologai, 63 bendrosios praktikos gydytojai ir tiek pat psichiatrų. Vidutinis respondentų amžius siekė 44,7 metų, moterys sudarė 67,6 procento.

Tyrimas parodė, kad psichiatrų požiūris į savižudybę kaip reiškinį yra tolerantiškesnis nei bendrosios praktikos gydytojų.

Dar viena svarbi išvada – prastesne psichikos sveikata ir vidine darna pasižymintys gydytojai turi daugiau savižudiškų impulsų.

Kiek man pavyko rasti lietuviškų šaltinių, tai buvo vienintelis darbas apie gydytojus ir savižudybes.

– Anglų kalba leidžiamoje medicinos literatūroje tarp tų profesijų atstovų, kurie dažniausiai pasitraukia iš gyvenimo, daug kur minimi gydytojai.

Iš 55 profesijų atstovų dažniausiai nusižudo gydytojai, architektai ir inžinieriai.

Atvirai kalbant, nesitikėjau šiame sąraše rasti architektų ir inžinierių.

Dažnai žudosi greitąją pagalbą teikiantys medikai. Šių medikų darbas yra labai sunkus – jie juk nekviečiami, jeigu nėra didelės bėdos.

Sąraše atsidūrė ir ginkluotųjų pajėgų tarnybos atstovai, teisininkai.

Mane nustebino į šį sąrašą pakliuvę odontologai. Atrodytų, šios profesijos atstovai, kuriems tenka atlikti konkretų darbą, turėtų būti patenkinti savo likimu. Bet taip nėra.

Amerikiečiai mokslininkai nurodė, kad dažniau į savižudybę linkę įrankių ir dažų gamintojai. Galbūt šiems pramonės darbuotojams prieinamesnės cheminės medžiagos, kurios yra nuodingos.

– Nemanau, kad mūsų specialybės atstovai yra tokie ligoti. Psichiatriją renkasi žmonės, kurie į ligą žiūri ne tik iš medicinos pozicijų.

Nors kai kurie užsienio mokslininkai savo straipsniuose psichiatrus mini tarp dažniau besižudančių.

Vien JAV kasmet nusižudo apie 400 gydytojų.

JAV savižudybių prevencijos asociacija nustatė, kad savižudybių profilaktikai skiriama per mažai dėmesio. Nėra jokių akivaizdžių poslinkių, liudijančių, kad mažėtų savižudybių.

Tuo tarpu užkardos rūkymui statomos kur kas sėkmingiau, todėl ligų, kurios gali būti susijusios su rūkymu, JAV mažėja.

– Per savo klinikinę patirtį praradau vieną slaugytoją – ji nusižudė.

Manau, labiausiai pažeidžiamas slaugos ligoninių personalas.

Tokiose įstaigose dirbantys gydytojai ir slaugytojos iš arti regi mirtį. Jų tikslas – numalšinti skausmą, sumažinti kančias, slaugyti, prižiūrėti, kitaip sakant, padėti kitiems oriai išeiti iš gyvenimo.

Kalbant apie medikų savižudybės būdus, kurie aptariami užsienio literatūroje, dažniausiai minimi vaistai. Kitų profesijų atstovams medikamentai yra sunkiai prieinami, o gydytojai kasdien su jais susiduria.

– Nesutikčiau, kad antidepresantai skatina norą žudytis, nors tokių nuomonių yra. Jeigu taip būtų, reikėtų uždrausti šiuos vaistus.

Didžiąją mano pacientų dalį sudaro žmonės, kurie ambulatoriškai gydosi depresiją. Jei ji gydoma tinkamai, rezultatai – geri.

Blogiau būna tada, kai antidepresantai veikia nepakankamai.

Nėra duomenų, kad nuo depresijos pasveikęs žmogus imtų ir nusižudytų. Žmonės žudosi, kai serga. Niekas nesižudo iš džiaugsmo ar apimtas dvasinio pakilimo.

Skaudžiausia būna, kai, nepaisant visų pastangų išgelbėti žmogų, jis pasitraukia.

Man tenka klausytis pacientų išpažinčių. Vienas jų atvirai kalbėjo: „Depresija sergantis žmogus nenori mirti. Jis tik nepajėgia gyventi.”

Nėra taip, kad gyvenimas žmogui prarado prasmę, atrodo bevertis. Jis tiesiog neturi jėgų gyventi, neturi kitos alternatyvos, todėl bando žudytis. Štai kur bėda.

Mes mažai žinome apie priežastis, priverčiančias imtis kraštutinių priemonių. Tokių atvirų išpažinčių dar labai trūksta. Tai padėtų suprasti depresijos esmę.

Lietuvos suicidologijos asociacijos prezidentas, psichiatras Alvydas Navickas:

„2003 metais oficialiai buvo registruota, kad nusižudė 256 moterys, o atlikus papildomą neaiškių atvejų tyrimą nustatyta, kad tais metais nusižudė 296 moterys, tarp kurių buvo dvi gydytojos. Kas dešimta moteris buvo susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Daugiausia tarp nusižudžiusiųjų buvo slaugytojų – 17, slaugos asistenčių – 5, po vieną farmacininkę, psichologę, socialinę darbuotoją, laborantę. 2010 metais Lietuvoje nusižudė 1018 asmenų. Bendras savižudybių skaičius šalyje mažėja, bet yra kita bėda – daugėja neištirtų atvejų. Vien pernai tokių atvejų buvo 459. Matyt, dalis jų – savižudybės, tačiau teismo medikai to neužfiksavo. 2009-aisiais šalyje buvo užregistruoti 1138 savižudybės atvejai, o neatskleistų atvejų – 338. Lietuva vis dar pirmauja Europos Sąjungoje ne tik savižudybių, bet ir neišsiaiškintų mirties priežasčių dažniu.”

Varėnoje šią gydytoją pažinojo daugelis – ji daugybei moterų padėjo susilaukti vaikų. Tačiau gerbiamos ir mylimos Varėnos ginekologės 67 metų Irenos Šklėriūtės gyvenimas nutrūko tragiškai. Gydytojos kūnas buvo rastas Merkyje. Manoma, kad nuoširdi ir stropi medikė neištvėrė įtarimų, esą dėl jos kaltės buvo sužalotas naujagimis. Tęsti gimdymą natūraliai ar atlikti cezario pjūvį? Tokį galvosūkį teko narplioti patyrusiai ginekologei I.Šklėriūtei daugiau nei prieš septynerius metus budint naktį. Pasitarti nebuvo su kuo. Nors daugiau kaip keturis kilogramus sveriantis kūdikis gimė traumuotas, jo gyvybę išgelbėjo ši gydytoja. 2010-ųjų rudenį sužinojusi, kad yra ruošiama baudžiamoji byla, gydytoja I.Šklėriūtė pasijuto psichologiškai sugniuždyta. „Irena, nusiramink, byla nepasieks teismo, neįvykdei jokio nusikaltimo. Priešingai, išgelbėjai naujagimį nuo žūties”, – tokie bendradarbių žodžiai menkai guodė jautrios sielos I.Šklėriūtę. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo duomenų, kad I.Šklėriūtė elgėsi aplaidžiai. Tačiau kaltinimų prislėgta moteris 2011-ųjų sausio 10-ąją parašė savo seseriai atsisveikinimo laišką ir dingo be žinios. Jos kūnas buvo rastas tik po pusmečio Merkyje. Lietuvoje yra bylų, kurios tęsiasi beveik dešimt metų, o gydytojas – nei paleistas, nei pakartas. Pavyzdžiui, skandalinga byla, kurioje buvo aiškinamasi, kaip į vaiko organizmą pateko retas auksinis stafilokokas, buvo nutraukta dėl senaties termino. Dėl įsisiautėjusios infekcijos vaikui teko amputuoti visas galūnes. Tačiau beveik septynerius metus trukęs teismų maratonas nualino gydytojo, kurį užgriuvo kaltinimų lavina, širdį. Mediko profesija sudėtinga – kuo daugiau sunkių ligonių, tuo didesnė komplikacijų, klaidų tikimybė. Jau pasitaikė kuriozinių atvejų, kai gydytojai buvo kaltinami dėl vaikų apsigimimų, nors prieš daugelį metų Lietuvoje net nebuvo galimybių ištirti, ar įsčiose besivystantis vaisius nesirgs genetinėmis ligomis. Dėl gydymo komplikacijų ne visada kalti vien medikai. Medicinoje būna situacijų, kai dėl organizmo ypatybių pablogėja sveikata, pavyzdžiui, po operacijos randėjimo procesas gali būti toks stiprus, kad susidaro žarnų nepraeinamumas. Alergija dėl medikamentų, anafilaksinis šokas taip pat gali išsivystyti ne dėl gydytojo kaltės.