- Kodėl žmonių požiūris į didžiąsias metų šventes toks skirtingas?
- Šventinis šurmulys ne visus vienodai įtraukia į savo verpetą. Tai priklauso nuo gyvenimo būdo bei turimų galimybių.
Kūrybingi ir veiklūs žmonės paprastai labai nesureikšmina naujametinių švenčių, nes per metus jų gyvenimas paprastai būna kupinas įvairių kitų įvykių ir veiklos. Jie vertina kiekvieną sekundę, kad ir kokia ji bebūtų. Todėl ir šventes tokie žmonės suvokia ne kaip kažką ypatingo ar nepaprasto, o tiesiog kaip galimybę pabūti su šeima ir draugais, o dovanų pirkimą ir kitus parengiamuosius darbus – kaip papildomų užduočių atlikimą.
Tuo tarpu žmonės, kurių kasdienis gyvenimas dėl įvairių priežasčių (požiūrio ar finansinių) yra vangus, monotoniškas ir „pilkas“, visą savo energiją nukreipia į švenčių laukimą ir pasirengimą joms. Artėjančios šventės jiems yra didelis įvykis, kažkas stebuklingo, kitokio nei nuobodi kasdienybė. Šventės siejamos su geresnio gyvenimo viltimis ir lūkesčiais. Tai puikiai iliustruoja tikėjimas - „kaip sutiksiu naujus, taip juos ir praleisiu“.
- Kokia yra geroji prieššventinės ruošos pusė?
- Žmogus turi būti kraštutinis individualistas, kad nepasiduotų kasmetiniam priešventiniam šurmuliui. Bet kartais nė neverta tam priešintis. Pasiruošimas šventėms geras tuo, kad toks konkretaus tikslo turėjimas suteikia žmogaus gyvenimui daugiau prasmės ir tikėjimo geresne ateitimi. Mes užsiimame tikslingu procesu: papuošti namus, nupirkti dovanas, apgalvoti, kur ir su kuo švęsti, kokius patiekalus gaminti ir pan.
Žmogui prasmės jausmas neretai atsiranda tada, kai jis mobilizuojasi ir nelieka laiko liūdnoms nuotaikoms. Mes, psichologai, tą gerai žinome, nes artėjant šventiniam periodui galime eiti atostogų, kadangi klientai yra užsiėmę dovanų ir pyragų receptų paieškomis. Ir tai yra gerai.
- Kaip susitvarkyti su emocijomis, kylančiomis prieš šventes - ką pirkti dovanų, kur švęsti, kaip nustebinti bendradarbius ir artimuosius? Juk tų emocijų būna tiek daug ir tokių įvairių.
- Svarbu nepaversti malonumo darbu ir prisiminti, kad emocijos įveikiamos darymu. Taigi, jeigu jaudinatės dėl to, ką nupirkti dovanų, nedelskite ir nupirkite – vienu „galvos skausmu“ bus mažiau. Žinoma, geriausia sudaryti sąrašą žmonių, kuriuos norėsite pasveikinti, nusistatyti biudžetą, o tada individualiai pagalvoti apie kiekvieną sąrašo dalyvį ir pasistengti nuspėti, ką gauti dovanų jam būtų malonu.
Keletas minčių: dovanas galima ne tik pirkti, bet ir padaryti; sprendžiant, kur švęsti, sprendimą priimkite atsižvelgdami ne į vietą, o į tai, kiek jums artimi ir malonūs šventėje dalyvausiantys žmonės; ruošdami staigmeną atsiminkite: visada geriau pasiteisina maža, bet nuoširdi staigmena, negu kad staigmena, kuria siekiama padaryti kitam įspūdį ir priblokšti aplinkinius.
Kaip nuspręsti, kokiomis šventėmis iš tikrųjų džiaugsimės - siautulingu vakarėliu su draugais ar ramiu laiku šeimoje? Ką daryti, kai tenka kažką nuvilti per šventes ir neįmanoma išvengti sąžinės priekaištų?
Žmogus džiaugsis ten, kur galės būti savimi, jausis laisvu ir galės būti tarp jam mielų žmonių. Tikriausiai tai tas laikas, kai žmonės, per metus bendravę su „reikalingais“ asmenimis ir lankęsi „reikiamuose“ renginiuose, galėtų sau leisti būti su artimais žmonėmis ir „nedirbti“ švenčių metu, kad nors šiuo periodu pajustų buvimo savimi ir su savais džiaugsmą.
Teisingai, švenčių metu dažnai tenka priimti sprendimus dėl vykimo į svečius: pavyzdžiui, pas vyro ar žmonos tėvus, pas vienus ar kitus draugus. Prisiminkime, kad visada ten, kur mūsų nėra, galime nusiųsti ženklą su mūsų dėmesiu ir meile.
- Ką manote apie žmones, kurie didžiąsias metų šventes vertina skeptiškai ir apskritai nemėgsta jų švęsti?
- Įdomu tai, kad iš tiesų būna žmonių, kurie negali pakęsti švenčių. O Naujieji metai jiems apskritai kelia siaubą. Šventimas laikomas išbandymu ir net kančia, kurios jie stengiasi išvengti, pabėgti, kuo toliau išvažiuoti, kuriam laikui izoliuotis, kad nutilus šventiniam šurmuliui, būtų galima sugrįžti. Tai galima paaiškinti tuo, kad jau kartą jie nudegė belaukdami stebuklo, vietoj kurio teko jausti kartėlį, tad dabar kitų džiaugsmas ir laimė „bado akis“. Jie tapo panašūs į vaikus, kurie nebetiki Kalėdų Seneliu.
Kita vertus, skepticizmas taip pat nėra iš piršto laužtas: pernelyg aktyvus ir net akiplėšiškas vartotojiškumo skatinimas tai išmanančiam žmogui gali stipriai mažinti šventinio periodo euforiją jau vien dėlto, kad jis supranta, jog Kalėdos – tai didelis didelis verslas.
- O jei vis tiktai sulaukus gražiausių metų švenčių ne saldi palaima, o liūdesys ir melancholija užlieja širdį? Kaip nesugadinti to laikotarpio dar labiau?
- Metų pabaigos šventės, viena vertus, atneša šventinį šurmulį, kita vertus, gali atverti žmogaus skaudulius. Padengtas stalas kažkam gali priminti pernykštes Kūčias, kai prie stalo sėdėjo vienu brangiu žmogumi daugiau, o dabar jo vieta tuščia. Žvilgsnis į šventinį miestą per ligoninės langą gali sukelti didžiulį vienišumo ir artimųjų ilgesio jausmą. Abejingas brangaus žmogaus veidas gali griauti visus bendros ateities planus. Šventės tarsi paaštrina situaciją, bet kartu tampa postūmiu įsiklausyti į save, imtis pokyčių ir ieškoti prasmės.