Pasaulyje, ko gero, nerasime nė vieno sveiko žmogaus, kuris nėra
praliejęs ašarų. Jas išspaudžia rūpesčiai dėl artimųjų, apnikusios
abejonės, įniršis, liūdesys ar skausmas, ekstazė, džiaugsmas,
susijaudinimas, palengvėjimas.
Moterys verkia dažnai, ir neretai - su malonumu. Vyrai - priešingai.
Jie stengiasi kylančias ašaras užspausti savyje, nenori jų rodyti.
Bet abi lytys - tiek stiprioji, tiek silpnoji - jaučia gėdą, kai
pašaliniams matant iš akių pasipila gausūs ašarų upeliai.
Dažniausiai ašarų nesistengiama užslopinti vienumoje arba matant
artimiausiems draugams, namuose. Jei „magiškasis skystis“
moterims pasipila darbe, tinkamiausia vieta - tualetas.
Psichologai išsiaiškino, kad dažniausiai verkiama 19-22 valandomis.
Pasak jų, tokiu laiku kasdien vien Vokietijoje priverkiama 40 vonių.
Apie ašarų poveikį sveikatai, gerai ar blogai nuotaikai, žinoma labai
nedaug. Stresui, baimei ir depresijoms tyrinėti psichologai paskyrė
daug darbų. Esama taip pat mokslinių tyrinėjimų, kurių temos - juokas,
staiga veidą užliejęs raudonis. To nepasakysi apie verkimą. Prieita
tik vienos išvados: ašarų upeliai - vargų ir dejonių išraiška.
Olandijos psichologas Adas Vingerhoetsas dešimt metų tyrinėja ašaras.
Specialistas mėgina išsiaiškinti, ar tai, kas dažnai vaizduojama
literatūroje, apdainuojama eilėraščiuose ir populiariose dainose, - esą
ašaros yra sielos balzamas - atitinka tiesą. Ir priešingai:
pastangos užgniaužti kylančias ašaras gali sukelti sveikatos problemų.
Žydų patarlė byloja: „Kiek kūnui svarbus muilas, tiek ašaros -
sielai“. Net garsusis anglų dramaturgas Williamas Shakespeare'as
teigė: „Kas verkia, sumažina sielos kančias“.
Esama specialistų, kurie tvirtina, kad užslopintos ašaros sukelia vėžį.
Tokio požiūrio laikosi JAV psichologas Williamas Frey. Devintame
dešimtmetyje jis paskelbė tezę, kad nepralietos ašaros daro žmogų
psichiškai ir fiziškai nesveiką. Pasak W.Frey, kas neverkia, nuodija
save.
Ar ašaros - tai savotiškas būdas kūnui ir sielai išvalyti? Ar verta
sekti amerikiečių rašytojos Margaret Mitchell romano „Vėjų nublokšti“
heroje Skarlet O'Hara, iš kurios akių taip dažnai pasipildavo ašarų
upeliai? Ar ne todėl stipriosios lyties atstovai gyvena trumpiau, nes,
anot šveicarų poeto Gottfriedo Kellerio „nepralieja tiek vandens, kad
jame galėtų nuskęsti musė?“
„Nesąmonė“, - teigia psichologas iš Olandijos. Peržiūrėjęs ir
įvertinęs savo ir kolegų tyrimus, A.Vingerhoetsas priėjo visiškai
ne romantiškos išvados. Savo jausmus būtina išlieti, nors ašaros
nieko negelbsti. Nieko baisaus, jei žmogus sugeba jas nuslopinti.
Anot olandų psichologo, ašaros gali sumažinti užplūdusias neigiamas
emocijas. Tačiau savijautos jos nepagerina ilgam, net jei ir dažnai
trykšta.
„Jei nemalonių situacijų metu kas nors sugeba nuslopinti ašaras, šitai
gali daryti ramia širdimi. Jam nėra ko baimintis dėl pavojaus
sveikatai“, - teigia A.Vingerhoetsas.
Ašaros atlieka ir visai konkrečius tikslus: drėkina gyvūnų ir žmogaus
akių rageną, valo ją ir nuplauna svetimkūnius.
Sveika ir gyvybiškai svarbu verkti naujagimiams. Kūdikiai verkia
pradedant trečiąja savo gyvenimo savaite, nors dar negreitai išmoksta
vaikščioti ar kalbėti. Ilgą laiką ašaros drauge su klyksmu -
efektyviausias naujagimio būdas pranešti apie savo poreikius.
Skirtingai nei žirafų, žiurkių ar krokodilų mažyliai, žmonių giminės
naujagimiai - visiški bejėgiai. Skubiausiems poreikiams tenkinti jie
priversti ašaromis atkreipti tėvų dėmesį. Verkimas - pirmykštė
bendravimo forma, pagalbos šauksmas aplinkiniams, kuris bejėgiams turi
laiduoti globą ir dėmesį.
Net ir išmokę kalbėti, žmonės nesiliauja verkti. Kodėl? Per visą
gyvenimą ašaros lieka magišku skysčiu, pirmiausia bendraujant su kitais.
Kas jų nesulaiko, apnuogina savo sielą amžininkams. Kita vertus,
šis magiškas akių skystis pakankamai dažnai turi pranašumų.
Ašaros padeda abejingumą paversti pasiryžimu padėti, įniršį -
užuojauta. Kai ašaros pasipila ne vienam, kaip antai, išsiskiriant arba
netekus artimųjų, tarp žmonių nusitiesia nematomas vidinio bendrumo
ryšys.
Moterys labiausiai įsisąmoninusios ašarų galią. Tad neretai jomis
manipuliuoja ar net pasitelkia jas kaip šantažo priemonę. Tačiau ir
vyrai griebiasi ašarų triuko. Po finansinio tarpininkavimo kompanijos„Yamaichi“ bankroto, jos vadovas japonas Shohei Nozawa visai šaliai
matant apsiverkė televizijos ekrane prašydamas atleidimo.
Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas liko „sausas“ po sekso skandalo
su Monica Lewinsky taip pat padedant ašarų liaukoms. Kiekviena
galingiausios pasaulio valstybės vyro priešais televizijos kameras
išlieta ašara didino jo populiarumą.
Buvęs Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Helmutas Kohlis pelnė
daugiau simpatijų, kai susijaudinęs neslėpdavo ašarų. Tačiau jos gali
duoti ir priešingą efektą. 1972 metais senatorius Edmundas Muskie buvo
demokratų partijos kandidatas į JAV prezidento postą. Po to, kai
žurnalistams matant, iš jo akių pasipylė sraunūs ašarų upeliai, jis
žinojo, kad pralaimėjo. Mat šis veiksnys, daugumos manymu, bylojo apie
jo silpnumą.
Ašaros, kaip rodo E.Muskie atvejis, gali atnešti didžiulę politinę žalą.
Bet jei kalbėti apie jų naudą dvasinei žmogaus būsenai, ji nėra didelė.
Skirtingai nuo pasaulyje paplitusios nuomonės, gausios ašaros negali
išgydyti sielos žaizdų.
Tyrime dalyvavusiems asmenims specialistų nurodymu buvo demonstruojami
širdį draskantys kino filmai. Tie, kurie davė valią ašaroms, po to buvo
labiau nuliūdę ir nelaimingesni nei tie, kurie žiūrėjo filmus sausomis
akimis. Net ir praėjus daugeliui valandų, „verksniai“ vis dar buvo
nusiminę.
Konvulsingas kvėpavimas ir kūkčiojimas atima jėgų. Galvos skausmas ir
nuovargis, taip pat padažnėjęs pulsas - nereti ašarų priepuolio
palydovai. Žmonėms, kurie ypač neatsparūs ligoms, verkimas gali
sukelti net astmos priepuolį. Visa tai nesiderina su romantinėmis
spalvomis apipintu karčių ašarų poveikiu sužalotai sielai.
Nepaisant to, pusė žmonių teigia, jog po ašarų priepuolio jaučiasi
geriau. Įrodyta, kad magiško ašarų skysčio sudėtyje esama medžiagos,
natūralaus skausmo malšintojo ir nervų sistemos ramintojo. Koks jos
vaidmuo verkiant, iki šiol neaišku.
Minėtas olandų psichologas netiki, kad ašaros savaime gali pakelti
nuotaiką. Veikiau padeda suvokimas, kad iš akių pasipylęs magiškasis
skystis tariamai gali pagerinti nemalonią situaciją.
A.Vingerhoetsas atliko tyrimus, kuriose dalyvavo 133 gražiosios lyties
atstovės. Jis norėjo nustatyti ryšį tarp sveikatos būklės ir polinkio
verkti. Psichologas negavo jokio apčiuopiamo rezultato.
Kiti specialistai stengėsi įrodyti, kad nuslopintos ašaros gali sukelti
skrandžio opą. Tačiau ir šis tyrimas nieko nedavė.