Stevenas buvo nedidelis, liesutis, jokio džiaugsmo nejutęs berniukas.
Iš jo šaipėsi ir jį apkuldavo klasės draugai. Stevenas gėdyjosi savo
nosies, kuri jam atrodė milžiniško dydžio ir labiausiai norėjo būti
nematomas.
„Jis beveik visko bijojo. Kai prie namo nukrisdavo nulūžusio medžio
šakos, jis slėpdavosi po lova“, - prisimena jo mama.
Kai per biologijos pamoką Stevenas turėjo skrosti varlę, jis tekinas
pasileido iš klasės, - jį pradėjo pykinti. Nuo panikos priepuolių
kentėjęs ne tik jis, pasakojo Stevenas vėliau, bet tai buvo tik
mergaitės.
Kitam vaikinui, vardu Billas taip pat nebuvo lengviau. Kai jam sukako 12
metų, tėvai nusiuntė pas psichologą.
„Labai susirūpinome, nes Billas buvo toks nedrąsus, jį reikėjo globoti“,
- pasakojo berniuko tėvas.
Keistuolis Billas slėpdavosi rūsyje, nuo pirmojo iki paskutinio puslapio
skaitydamas enciklopedinį žodyną.
Psichoterapija nedaug tepadėjo. Į baigiamąjį mokyklos pokylį jis
nedrįso pakviesti mergaitės. Kai po ilgų tėvų įkalbinėjimų Billas
išdrįso tai padaryti, mergaitė atsisakė su juo eiti.
Baimingumas netapo šiems dviems vaikinams kliūtimi vėliau savo
gyvenime pelnyti išskirtinės sėkmės.
Stevenas Spielbergas tapo sėkmingiausiu visų laikų režisieriumi, o
Billas Gatesas - „Microsoft“ įkūrėju ir turtingiausiu daugeliui metų
pasaulio žmogumi.
Gal baimė ir buvo tas raktas, atrakinęs duris į sėkmę? Ar šis stiprus
pirmykštis jausmas galiausiai tapo abiejų, pavyzdžio neturinčios sėkmės
varomuoju varikliu?
Išsamius atsakymus į šiuos netikėtus klausimus pastaruoju metu stengiasi
rasti psichologai, galvos smegenų tyrėjai ir genetikos specialistai.
Pasitelkę naujausius, šiuolaikiškiausius tyrimo metodus, įdomiausius
eksperimentus ir didžiulę kantrybę jie išsiaiškino, kokią ryškią žymę
šis pirmykštis jausmas palieka žmogaus asmenybei.
Išskirtinių žinių šia tema suteikia daugelio metų Harvardo (JAV)
universiteto studijos, kurios naujausios išvados neseniai buvo
paskelbtos.
Jau vaikystėje, tokia pagrindinė išvada, sprendžiasi, kokiu vėliau bus
tampama, - bailiu ar mažiau baimingu.
Prieš daugiau nei 30 metų amerikietis psichologas Jerome'as Kaganas
Harvardo universitete Kembridže (Masačiusetso valstija, JAV) pradėjo
mažų vaikų tyrimą, norėdamas išsiaiškinti kaip įgimtas žmogaus
temperamentas keičiasi dėl išorinės įtakos ir gyvenimo patirties.
Juo ilgiau truko jo studija, juo aiškiau darėsi, kad baimingumas yra
stipriausia ir nuostabiausia žmogaus savybė.
Mokslininkai laikosi vieningos nuomonės, kaip gyvybiškai svarbu tam
tikrose situacijose pajusti baimę, kol ji nesuėmė į savo gniaužtus. Ji
sustiprina pojūčius ir suteikia galimybę, kad kūnas reaguotų greičiau
nei protas, - kartais kaip tik šios tūkstantosios sekundės dalys
išgelbėja gyvybę.
Jei žmonija neturėtų baimės, būtų jau seniai išmirusi, sako
evoliucijos tyrėjai.
Įdomiausia tai, kad naujausi baimės tyrimai rodo, jog šis jausmas
nusipelno kone pagyrimo.
Žinoma, baimė neturi, vaizdžiai sakant, geros reputacijos. Baimingi
žmonės nėra sutverti greitų pokyčių laikmečiui, šiuolaikinio gyvenimo
reikalavimams. Teigiama, kad drąsiems priklauso pasaulis, o baimė -
blogas patarėjas.
Visi žmonės turi baimės, - kartais daugiau, kartais mažiau, bet tik
nedaugelis noriai ar bent jau atvirai apie ją kalba.
Žmonės, kurie nejaučia jokios baimės, Getingeno (Vokietija)
psichiatro ir vieno žymiausių Vokietijos baimės tyrėjų Borwino
Bandelowo teigimu, dažniausiai esą psichiškai nesveiki.
Biopsichologas, baimės neturinčių psichopatų galvos smegenų tyrėjas
Nielsas Birbaumeris iš Tiubingeno (Vokietija) priduria: „Tokį defektą
turintys asmenys jau vaikystėje susiduria su sunkumais žmonių tarpusavio
santykių srityje. Vėliau jie dažnai tampa nusikaltėliais“.
Baimė - pagrindinė žmogaus pojūčių spalva: kur kas paprasčiau vaikams
įvaryti baimę, nei nuteikti juos atsipalaidavimui. Pasak Niujorko (JAV)
galvos smegenų tyrėjo Josepho LeDouxo, baimė gali visiškai užvaldyti
kūną, ir šiuo požiūriu ji stipresnė už džiaugsmą bei palaimą.
Vokiečių psichologas Jurgenas Margrafas įsitikinęs, kad visos žmogaus
savybės susujusios su jo baimėmis.
Kaip ten bebūtų, baimė laikoma silpnumo ženklu, pasiekimus stabdančiu
veiksniu ir nevyriškumo požymiu. Ji - vargina, apsunkina, įspraudžia į
tam tikrus rėmus ir sugriauna gyvenimo džiaugsmą.
Ir tai tiesa: jei baimė tampa pernelyg stipri, ji gali padaryti žmogų
neveikliu ir susargdinti. Ribos tarp normalios ir patologinės baimės yra
neaiškios.
Ir sveiki žmonės sugeba pajusti baimę jos kraštutiniausia forma.
Liguista baimė nuo normalios pirmiausia skiriasi tuo, kad ji yra perdėta
ir atima realybės jausmą.
Sutrikęs baimės jausmas, kaip antai panikos atakos, fobijos ir iš
atskirų faktų, atvejų susikurta baimė - dažniausia psichinių susirgimų
išsivysčiusiose šalyse forma.
Nuo šizofrenijos kenčia apie procentas gyventojų, depresijų, -
atsižvelgiant į gyvenimo trukmę, - 18 proc. Bet kas ketvirtas, teigia
ekspertai, bent kartą gyvenime patiria kažkokią, klinikiniu
požiūriu svarbią baimę.
Baimės sutrikimai laikomi ir kitų ligų sukėlėjais ir atneša didžiulių
ekonominių nuostolių.
Kartu baimė yra vienas galingiausių gyvenimo varomųjų variklių. Ji
sustiprina pojūčius, suteikia motyvacijos, skatina žengti pirmyn,
pažadina fantaziją, kūrybingumą ir kūrybinę galią.
„Baimė ne tik pakerta veikimą, sukausto, bet ir suteikia begalinio
sugebėjimo galimybę, kuri sukuria žmogiškojo ugdymo variklį“, - teigia
danų filosofas Sorenas Kierkegaardas.
Nugalėti baimę, - reiškia pažadinti kilnius jausmus, kai kurie žmonės
negali gyventi be nervinio dirgiklio.
Į aukščiausius kalnus lipantys alpinistai, šokantys su parašiutu,
su milžiniškomis bangomis besigrumiantys banglentininkai, kiek
silpnesne forma - kalnelių pramogų parke ar siaubo filmų mėgėjai -
visi jie ieško virpulį sukeliančių akimirkų tam, kad paskui pajustų
laimės hormonų proveržį, užplūstantį po to, kai pavojus yra įveiktas.
„Baimės sistema istoriniu vystymosi požiūriu tokia sena ir primityvi,
kad lengvai ir apgauna. Dėlto žiūrėdami kiną jaučiame baimę, net jei
protas sako, jog tai tik filmas“, - teigia psichiatras B.Bandelowas.
Apie tai, kaip anksti baimė įsitvirtina žmogaus gyvenime, byloja
ilgalaikės Harvardo universiteto studijos. Pasak jų, jei suaugęs žmogus
elgiasi baimingai arba kaip nutrūktgalvis, šie bruožai su didžiausia
tikimybe atpažįstami jau kūdikystėje ir vaikystėje.
Įgimtas baimingumas - stebėtinai pastovus asmenybės bruožas, kuris kaip
joks kitas daro įtaką jo gyvenimo eigai.
Šiuo požiūriu vertinant, S.Spielbergas ir B.Gatesas nėra išimtis.
Nepaprastai daug žymių mąstytojų, išradėjų, mokslininkų, poetų,
muzikantų ir aktorių buvo ar yra labai baimingi žmonės.
Investuotojas, filantropas, vienas turtingiausių planetos žmonių,
amerikietis Warrenas Buffetas paauglystėje buvo baikštus ir drovus kaip
jo draugas B.Gatesas.
Nepaprastai baimingas žmogus buvo šiuolaikinės evoliucijos tėvu
vadinamas Charlesas Darwinas. Jis bijojo beveik visko: gyvačių, žmonių
susibūrimų, švenčių, kelionių, būti vienas.
Nuo panikos atakų kentėjo italų kompozitorius Antonio Vivaldi, baimė
kankino garsius rašytojus, kaip antai Wolfgangą von Goethe, Bertoldą
Brechtą, Johną Steinbecką ir kt. Amerikiečių aktorė ir atlikėja Barbra
Streisand ir britų aktorius, seras Lawrence'as Olivier kovojo prieš
socialinę fobiją.
Tik baimė gali pažadinti neišsenkamą žmonių energiją, kuri reikalinga
išskirtiniams pasiekimams užsitarnauti. Kas nesusidoroja su baime
nusiristi į vidutinybę, dirba sunkiau ir ilgiau. Kas dažnai kenčia nuo
kokios nors fobijos formos, iš to gali pajusti palengvėjimą ir iki
išsekimo lavintis, kurti muziką, tapyti ar rašyti.
Dėl šios priežasties kūrybingi žmonės, turintys polinkį į baimingumą,
nėra laimingesni, bet dažnai emocingesni, aistringesni ir išraiškingesni
už kitus.
Neatsitiktinai, sako psichiatras B.Bandelowas, žmonėms itin patinka
neurotiški ir baikštūs. Jo formulė: „Baimė - aukščiausios rūšies
benzinas, laiduojantis sėkmę“.
Racionaliai vertinant, dabar, bent jau Vakarų pasaulyje yra mažiau
priežasčių baimintis nei bet kada. Žmonės saugesni ir laisvesni nei
kada nors prieš tai istorijoje, galima išvengti bedarbystės, apsisaugoti
nuo nelaimingų atsitikimų, ligų. Gyvenimo trukmė auga.
Nepaisant to, tyrėjai teigia, kad padidėjo kolektyvinė baimė. Vokiečių
psichologas Jurgenas Margrafas prabilo net apie baimės amžių.
Baimė, atidžiau pažvelgus, nėra tas pats kaip nuogąstavimas, kuris
visada nukreiptas į realų ir konkretą objektą ar įvykį. Baimė, apie
kurią kalba J.Margrafas, yra veikiau kaip nuolatinio nepasitenkinimo
jausmas dėl nematomų grėsmių, kurios išplaukia iš terorizmo,
pasaulio ekonomikos krizės ir nestabilių santykių.
Bet kas lemia, jog kai kurie žmonės dėl gyvenimo nenuspėjamumo jaučiasi
nesaugesni nei kiti? Kodėl daugelis neranda vidinės ramybės, nesvarbu,
kad ir jaučiasi saugūs dėl savo darbo vietos, o santykiai su aplinka
harmoningi?
Kodėl kai kuriems pavyksta savo baimę išnaudoti išskirtiniams
pasiekimams įgyti, tuo metu, kai kitiems atsiranda psichikos sutrikimų?
Nuo ko priklauso, kad nebūtų peržengta liguistų fobijų riba?
Atsakymo į visus šiuos klausimus visą savo gyvenimą ieškojo ir rado
Harvardo universiteto tyrėjas Jerome'as Kaganas.
„Baimė tapo tokia pat liga kaip diabetas. Ir tai siaubinga.
Gydytojui diagnozavus, jog pacientas serga diabetu, o šiam atsakius, jog
tai nė kiek nekliudo kasdieniame gyvenime, medikas pakartoja: na,
bet vis tiek tai diabetas. Su baime kiek kitaip. Ji tampa liga tik
tuomet, kai žmogų padaro nelaimingą ir užkerta kelią daryti tai, ką
jis gali ir nori. Tik tuomet reikia ieškoti pagalbos“, - tokią išvadą
81-erių amerikiečių psichologas J.Kaganas.