Eugenija
***
Į klausimą atsako VšĮ „Pokyčių kelias“ psichologė Tatjana Voitechovič
Sveiki, Eugenija,
Dėkoju Jums už atvirumą ir pasidalinimą savo sunkumais. Didelė dalis žmogaus gyvenime užima bendravimas su kitais, mes nuolat komunikuojame ir keičiamės informacija. Tuo pačiu priklausymas tam tikrai socialinei grupei (ar tai būtų šeima, ar kiti socialiniai santykiai) suteikia žmogui bendrumo su kitais bei saugumo jausmą. Net ir būdamas uždaresnis, labiau linkęs būti vienas žmogus jaučia poreikį bendrauti ir dažniausiai turi vieną ar kelis artimus žmones, kuriais pasitiki ir dalinasi savo džiaugsmais ir vargais. Tad Jūsų noras turėti artimą ryšį bei laisviau bendrauti su Jus supančiais žmonėmis yra žmogiškas ir suprantamas. Įsivaizduoju, kad kylantys bendravimo sunkumai verčia vis labiau užsidaryti savyje, jaustis vienišai.
Norisi pastebėti, kad bendraujant su nepažįstamais visada yra nerimo, galime bijoti bei jaustis nesaugiai. Tai natūralu, nes dar neatradome bendravimo su jais ypatumų ir šie žmonės mums yra svetimi. Taip pat yra natūralu, kad šalia mums patinkančio žmogaus pradžioje galime jausti drovumą, bijome nusišnekėti, atstumti, netinkamai pasielgti bei stengiamės save pateikti iš geresnės pusės.
Beskaitant gali kilti klausimas, jei bendravimas tarp žmonių yra toks natūralus ir „paplitęs reiškinys“, dėl ko negalime, o kartais net nenorime, laisvai bendrauti su kitais? Kartais nepriklausomai nuo mano ar Jūsų pastangų, kitas žmogus gali nenorėti bendrauti su mumis arba turėti savų minčių ir įsivaizdavimų apie bendravimą.
Kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių mums tiesiog nepatinka bendrauti su tam tikrais žmonėmis (neįdomu, vargina, atstumia, kitokios vertybinės orientacijos ir pan.). Tad tenka prisiminti, kad ne vien nuo mūsų priklauso kontaktas ar užsimezgantis ryšys – tai visada dviejų žmonių indėlis.
Kita vertus, bendrauti reiškia kažkiek atiduoti savęs, atsiskleisti, parodyti save, ypač kalbant apie artimesnį ryšį.
Tik būdami savimi ir nuoširdūs galime tikėtis to paties iš kito žmogaus bei vystyti ir palaikyti ryšį su kitu(-ais). Žinoma, tai dažnai kelia baimę ir verčia nerimauti – juk neramu ir nesaugu atsiskleisti, atsiverti kitam (beje, dažnai prie to dar prisideda ir įsitikinimas „Kaip galiu atsiverti, juk aš gi toks(-ia)?!.. neįdomus(-i), nevykęs(-usi)...“). Dėl to ryšys tampa lyg nuogas, bet tuo pačiu artimas, teikiantis džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmą. Juk nepaisant mūsų silpnybių ir netobulybių esame priimti ir mylimi.
Priklausomai nuo aplinkybių ir supančių žmonių, žmogus nusprendžia, kaip šiuo atveju jam bendrauti, įvertina „saugumą“, ar gali būti atviras (ką ir kaip jam vertėtų pasakyti, o ką nutylėti). Visgi, nuolatinis pasitraukimas ir „saugesnio kelio“ pasirinkimas kelia atskirtumo, vienišumo jausmą. Taip gali nutikti dėl daugelio priežasčių. Čia pabandysiu aptarti keletas iš jų, galbūt, tai padės Jums labiau suprasti savo elgesį bei atrasti sau tinkamą būdą sunkumams įveikti.
Laiške rašote, kad esate susikausčiusi, kas trukdo Jums atsiverti, jaustis laisvai. Išties, vietoje jausmų, kurie verda Jumyse, matau daugybę šauktukų. Viena vertus, toks bendravimo būdas galėjo susiformuoti, kuomet augote ar dažnai būdavote jausmų nepripažįstančioje aplinkoje. Net ir nesuvokdama, galite stengtis, kad niekas nematytų ir nežinotų, ką Jūs jaučiate. Galbūt, esate įsitikinusi, kad rodyti jausmus nedera, negražu, tai silpnybės ženklas ir pan. Tačiau bendravimas be jausmų tampa lyg piešinys be atspalvių – monotoniškas, prarandantis savo gilumą. Vargu, ar Jums pačiai patiktų bendrauti su nuolat „geležiniu“ žmogumi. Be to, savo jausmų nustelbimas ir nuolatinis „gesinimas“ kenkia tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai.
Kartais bendravimui trukdo mūsų pačių savęs nuvertinimas. Nepavykus pokalbiui, pradedame kaltinti ir analizuoti save iki begalybės: ne tą pasakiau, ne taip žiūrėjau, to ar ano nežinojau, esu neįdomus(-i) ir t.t. Nepasitikėjimą savimi dažnai lydi ir kiti palydovai – baimę būti atstumtai, nepriimtai, noras įtikti ar patikti kitiems. Kviečiu pamąstyti apie save, kokia Jūs esate, ką turite gero ir įdomaus savyje. Beje, nepamirškite ir apie tai, ką galite duoti kitam žmogui (Taip, kuo Jums įdomu kalbėtis su kitu žmogumi, taip pat ir kitam bendravimas su Jumis gali teikti džiaugsmo). Taip pat stenkitės bendrauti su tais žmonėmis, kurie tiki Jumis bei iš kurių galite gauti palaikymą, stiprybės ir padrąsinimo veikti toliau. Juk bendravimas ir artimas ryšys negali vystytis ten, kur galioja kito smerkimas, menkinimas, pašaipos ir pajuoka.
Tarpusavio bendravimą netinkama linkme gali pakreipti ir mūsų lūkesčiai tiek savo pačių, tiek kitų žmonių atžvilgiu. Esant vienoje ar kitoje situacijoje turime įsivaizdavimą, kaip turėtumėme elgtis, ką turėtų daryti kiti. Laukiame/ tikimės iš savęs ar kitų žmonių tam tikros reakcijos. Toks įsivaizdavimas ir laukimas palengvina mums gyvenimą – veikiame daug greičiau, nereikia apgalvoti kiekvieno žingsnio.
Bet kartais tokie elgesio „šablonai“ neleidžia mums būti lankstesniems, pasielgti kitaip. Tuo pačiu per aukšti reikalavimai sau pačiam (pvz. visada turiu sudominti, prakalbinti pašnekovą, visada turėti tinkamus žodžius) kelia įtampą, nes net esant blogos nuotaikos ar nenorint šiuo metu bendrauti verčiame save tai daryti. Suprantama, kad stengiamės būti mandagūs ir paslaugūs, tačiau kaskart nepaisant ir pamirštant apie savo „sielos šauksmą“, ilgainiui galime pradėti vengti bendravimo, o dažnai net kaltinti kitus, juk jie mūsų nesupranta. Panašiai, nepasitvirtinus lūkesčiams apie kitus žmones (pvz. jis(-ji) turėjo būti dėmesingesnis), nusiviliame ir pasitraukiame. Tenka pastebėti ir tai, kad mūsų nuotaikos ir jausmai subtiliai jaučiami kitų, tad nenustebkite, jei pradedama Jumis nepasitikėti, vengti, kuomet sakote viena, o viduje jaučiate ką kitą.
Kviečiu Jus pagalvoti ir apie tai, kaip Jūs įsivaizduojate bendravimą su vyru? Koks vyras Jūsų vaizduotėje yra? Galbūt vyrai Jums yra kaip nepažįstama šalis ar esantys iš kitos planetos, kitokie?.. Galbūt vyrai Jums asocijuojasi su jėga, skriauda, skausmu ir pan. Toks įsivaizdavimas gali kliudyti Jums bendrauti, kadangi kaip galima bendrauti, jei priešais Jus stovintis žmogus yra „ufonautas“ ir dar skriaudėjas?.. Sunkumų gali kilti ir dėl to, jog manote negalinti suprasti vyrų, jog jie kalba kitokia kalba. Ar tikrai negalite? Kas Jums sunkiausiai kalbant su ir apie vyrus?
Panašiai kaip ir lūkesčiai, saugotis nuo galimo skausmo ir nusivylimo gali mums šnabždėti mūsų atmintis.
Turima neigiama bendravimo patirtis gali saugoti Jus nuo nemalonių pojūčių, nenoro pakartoti tai, kas sukėlė Jums skausmo. Tad, nenorėdama pakartoti ir pajusti nemalonius jausmus, nesąmoningai galite vengti užmegzti artimesnį ryšį bei trauktis ir bėgti nuo bendravimo. Ir čia verta prisiminti, kad, nors patirtis daug ką mums sako, tačiau vėl gi spaudžia mus ir neleidžia pajusti kitų žmonių įvairovės. Pagalvokite apie ankstesnius savo bendravimo su kitais patyrimus. Ką jie Jums sako? Ko būtent bijote? Galbūt artumo jausmas su kitais verčia Jus nerimauti, jaustis nesaugiai? Kas gali nutikti, jei atsiversite kitam?
Galiausiai, norisi Jus padrąsinti nesustoti bei priminti apie galimybes kreiptis tolimesnės pagalbos. Atrasti savyje tiek glūdinčias stiprybes, tiek bendravimo ypatumus galite grupinės terapijos metu. Išspręsti kylančius sunkumus gali padėti ir individualūs pokalbiai su psichologu. Bendraudami galime tiek nusivilti, tiek patirti džiaugsmą, tiek atrasti, tiek prarasti mums brangų ryšį. Tačiau tik bandydami ir bendraudami galime suprasti savo ypatumus, ko bijome, ko norime, kas mums nesiseka, o kas sekasi labiausiai.
Linkiu atrasti bendravimo džiaugsmą,
Stiprybės Jums.