Kaip tokiu atveju elgtis tėvams? Ką daryti: ignoruoti vaiko norus? Bartis? Bausti? Tempti per prievartą? O gal pačiam atsiprašyti iš darbo ir pasiimti laisvą dieną? Psichologai pataria: pirmiausia – pasišnekėkite. Geriausia – vaikų kalba.
Vaikiški kaprizai
Dauguma tėvų į mažųjų niurzgėjimus dažnai numoja ranka: „Čia tik vaikiški kaprizai, tokie ožiavimaisi būna kasdien, nereikia kreipti dėmesio“, – sako jie. Bet ar tikrai? Psichologės doc. Viktorijos Grigaliūnienės teigimu, jeigu darželinio amžiaus vaikas visuomet noriai ėjo į darželį ir staiga nustojo norėti – tai jau ne kaprizas, o kažkokia psichologinė problema. „Vaikai, kurie nori parodyti savo ragiukus, tą daro nuo pirmų dienų, taip bandydami savo tėvų ribas“, – sako psichologė.
Ji pastebi, kad jeigu vaikas priešinasi, vadinasi, yra tam tikros priežastys. Todėl kai tėvai pastebi, kad vaiko emocinė būsena suprastėjo, pirmiausia turėtų su juo pasikalbėti. „Jokių būdu nereikia vaiko tempti per prievartą ten, kur jis nenori eiti – tai gali tik pabloginti situaciją. Kol neišsiaiškinamos priežastys – geriausia niekur neiti“, – pataria vaikų psichologiją išmananti specialistė.
Adaptacinis laikotarpis
Pasak psichologės, normali adaptacija trunka apie dvi savaites. „Tėvams reikėtų palaipsniui ilginti vaiko būvimą laiką darželyje: pirma dieną vaikas turėtų pabūti su mama, vėliau jau galima palikti jį vieną kelioms valandoms, galiausiai vaikas pripras būti vienas pusdienį, dieną“, – pasakoja specialistė.
Kaip ji teigia, jeigu vaikas per minėtą laikotarpį neapsipranta: jau namuose pradeda niurnėti, o vežamas į darželį – verkia, ir galiausiai jį reikia kone įnešti – tėvai turėtų aiškintis priežastis – kažkas yra negerai. „Vaikas greitai suvokia, kad, pavyzdžiui, ryte įsėdęs į mašiną, jis bus nuvežtas į darželį. Jeigu jis nenori ten eiti, vaiką gali tekti ir įnešti. To daryti nereikėtų“, – pataria docentė.
Dažniausios priežastys
Net gerai savo vaikus pažįstantiems tėvams kartais būna labai sunku suprasti tikrąsias atsisakymo eiti į darželį priežastis. Vis dėlto viena dažniausių – nepatinkanti auklėtoja. Rodos, paprastai šiose įstaigose dirbančios moterys be galo myli vaikus ir visais įmanomais būdais stengiasi, kad jie jaustųsi patogiai. Kuo vaikams neįtinka auklėtojos?
V.Grigaliūnienės teigimu, vaikai stipriai reaguoja į aplinką, ypač jei ji neatitinka tos, kuri juos supa savuose namuose. Tuo tarpu auklėtojoje vaikas ieško artimiausio žmogaus – mamos – bruožų. „Jeigu mama labai švelni, miela, auklėtoja griežtesnė, jos balso tembras stipresnis – vaikas tą suvokia, kaip barimą“, – teigia ji.
Kita dažnai pasitaikanti priežastis – bendravimo su bendraamžiais ypatybės. Psichologė sako: „Jeigu vaiką, ypač jautresnį, pirmomis dienomis kas nors nuskriaudė, užgavo – jis bijo, kad ir vėl bus nustumtas į šalį.“
Dar vienas svarbus dalykas – taisyklės, kurių darželyje reikia laikytis. Su šia problema dažniausiai susiduria lepesni vaikai, kuriems namuose viskas leidžiama. Tuomet atėjęs į darželį mažylis nebesupranta, kodėl reikia valgyti tai, ko jis nemėgsta, kodėl, kai nori žaisti, reikia eiti miegoti. Pasak psichologės, tai nėra nei tėvų, nei auklėtojų kaltė, tiesiog skirtingose aplinkose reikia laikytis tam tikros, toje aplinkoje galiojančios, disciplinos.
Motyvuoti – vaikų kalba
Psichologės teigimu, norint pripratinti vaiką prie naujos aplinkos tą reikia daryti palaipsniui bendraujant su juo vaikų kalba. Kalbėdama apie tai, pašnekovė išskiria kelis esminius motyvacijos būdus.
„Pirmiausia, ką reikėtų padaryti – leisti vaikui su savimi neštis kokį nors mėgstamą žaislą“, – teigia V.Grigaliūnienė ir priduria, kad žaislas mažyliui bus kaip jo namų aplinkos dalis ir kritiniais momentais jis nesijaus vienas.
Pasak jos, kitas auklėjimo būdas – sudaryti kontraktą. „Vaiką motyvuoja leidimas daryti tai, ką jis labiausiai mėgsta. Reikėtų su juo tartis. Pavyzdžiui, jei jis miegos pietų miego – vakare galės pasmaguriaut ledų, pažaisti jo mėgstamą žaidimą, galbūt tikrą laiką pažaisti kompiuteriu“, – pasakoja psichologijos ir jų vaikų auklėjimo specialistė.
Specialistės nuomone, labai svarbu su vaiku kalbėtis, pratinti jį prie kitų vaikų. „Tėvams patarčiau rodyti įvairias knygutes, pasakoti apie tai, kaip darželyje linksma, kad yra daug smagių vaikučių, kad su jais bendraus geros tetos. Taip pat nereikėtų bijoti žodžio „darželis“. Kartojimas, kad ten – smagu, vaiką nuteikia pozityviai“, – pataria psichologė.
Mokykloje tampa lengviau
Vaikai pripratę eiti į darželį, išmoksta priimti savo pareigą, lengviau socializuojasi, todėl vėliau jiems tampa lengviau adaptuotis žmonių būryje, jie noriai eina į mokyklą.
V.Grigaliūnienės teigimu, pirminė vaiko adaptacija – labai svarbi ir dėl naujos aplinkos, ir dėl bendravimo su bendraamžiais, ir dėl disciplinos ugdymo. Todėl esant galimybei ji rekomenduoja visuomet skatina tėvus vesti vaikus į darželį. „Tiems vaikams, kuriuos namuose prižiūri tėvai, seneliai ar auklės – gyvenime tampa sunkiau įsilieti į aplinką, kai ši staiga pasikeičia, – teigia psichologė ir priduria, – šešerių metų vaikui paprastai ir taip užtenka streso: jiems paaštrėja asmenybės krizė, atsiranda daug adaptacinių dalykų. Todėl jis, niekuomet nebuvęs su dideliu pulku bendraamžių, vėliau gali atsisakyti eiti ir į mokyklą.“
„Darželį reikėtų suvokti ne tik kaip pramogų, žaidimų ir laisvalaikio buveinę. Tai – vaiko darbas, prie kurio jį reikia pratinti nuo mažų dienų“, – pasakoja psichologė ir priduria, kad darželis moko pirmųjų lavinamųjų įgūdžių – bendrauti, mokytis piešti, šokti, žaisti, susitvarkyti. Visa tai formuoja vaiko asmenybę, todėl vaikas tą turi daryti su malonumu. Juk ir tėvams norisi į darbą eiti kaip į šventę. O už viską labiau norisi, kad vaikai būtų laimingi.