Pateikiame interviu su šiais specialistais.
- Ar depresijos proveržį stipriai lemia genetika?
S.Lucae: 35-40 proc. Kalbant apie kenčiančius nuo manijos ir depresinių
susirgimų, - 80 proc. Likusi dalis tenka išoriniams veiksniams ir
įvykiams.
- Ar sėkmingas būna depresyvių žmonių gydymas?
S.Lucae: Deja, trečdaliui pakartotinai susirgusių depresija tik sunkiai
pagelbėja medikamentai. Atrodo, kad ir šiuo atveju atsakomybė tenka
paveldėjimo veiksniams.
- Bet, remdamiesi savo naujausiais tyrimais, dabar galite nuspėti, kokius pacientus palies depresija?
M.Isingas: Taip, bet esama ne tik genų „jungiklio“. Būtina viena su
kita suderinti daugelį genetinių atpažinimo skiriamųjų požymių, gyvenimo
ir ligos istorijos informacijas. Dabar nustatėme: pavieniai genetiniai
variantai dažnai neturi jokio poveikio, bet kai jie analizuojami,
vaizdžiai kalbant, sudėjus juos į krūvą, galima greitai nuspėti, ar
tikėtis greitos gydymo sėkmės ar ne.
- Kiek radote tokių „jungiklių?“
M.Isingas: Viso 328, iš jų 46 turi lemiamą įtaką.
- Ir tai galėjote nustatyti, remiantis daugiau nei 1500 pacientų DNR. Kaip jums pavyko susisteminti tokį kiekį informacijos?
S.Lucae: Anksčiau dėl techninių priežasčių buvo galima tyrinėti tik
nedaugelį genų. Ir tuomet buvo sėkmingų, laimingų akimirkų. Nūnai,
pasitelkus specialias mikroschemas genetinę žmogaus informaciją galima
tyrinėti, pasitelkus vienu metu labai daug genų markerių.
Mūsų atveju buvo 400 000, - tarp jų radome 328, įtaką darančius
genetinius variantus, iš jų aptikome tokių, apie kuriuos nė nebūtum
pagalvojęs, jog jie gali turėti kažką bendro su depresija.
- Ar ilgai tai trunka palyginti su anksčiau?
M.Isingas: Žinoma, svarbus ligos ir gyvenimo istorijos ištyrimas
visuomet užima tiek pat daug laiko. Tiesa, anksčiau reikėdavo viso
gyvenimo tam, kad ištyrinėtum vieną vienintelį geną.
S.Lucae: Dabar per vieną savaitę nuskenuojame tūkstančius genų.
- Tai ne tik nuramina. Ar nuo depresijos kenčiančiam žmogui nereikia nuliūsti, jei po genų testo jam pasakote: atsiprašau, bet jums nepadės jokie medikamentai?
M.Isingas: Tai būtų klaidinga informacija. Viena vertus, tie, kurie
pirmą kartą suserga depresija, vis tiek turi gerų perspektyvų, kad jiems
padės...
S.Lucae: ... ir jei žinotum, jog kažkas turi nepalankių genų variantų,
galima būtų daug greičiau individualiai rasti geriausią gydymo būdą.
M.Isingas: Tik pasikartojus depresijai, visuomet būna sunkiau. Kita
vertus, genų testų rezultatai nėra tokie vienareikšmiški, gydymo sėkmė
priklauso ir nuo daugelio žmogaus gyvenimo istorijos veiksnių. Šiuo
požiūriu galime ir norime neatimti vilties nė iš vieno paciento. Mūsų
tyrimas turi padėti sukurti naujus medikamentus tiems, kurie turi
nepalankius genų variantus.
- Atsižvelgiant į techninę pažangą, farmacijos pramonės tyrėjai galėtų stipriai suremti pečius.
M.Isingas: Tai būtų šaunu. Bet šiuo metu naudingiau būtų toliau
pardavinėti jau turimus medikamentus. Juk rinka yra didesnė. Pagal
užsakymą mažesnės rinkos sukūrimas žmonėms, turintiems nepalankių genų,
farmacijos pramonei per brangus. Nepaisant to, turime viltį, kad
šia kryptimi kažkas daroma. Pastaraisiais metais medikamentų kūrimą
depresijoms gydyti gaubė tyla.
- Kokiu būdu pats žmogus gali užkirsti kelią depresijai?
M.Isingas: Žinoma, nė kiek nepakentų ramus gyvenimo būdas ir stengtis
fiziniu aktyvumu pažaboti streso hormonų sistemą.
S.Lucae: Pirmiausia svarbu kaip galima greičiau gydyti depresiją.
Patirtis rodo, juo anksčiau kreipiamasi pagalbos, juo geresni šansai
pagyti.
- Kokie požymiai byloja apie depresijos pradžią?
S.Lucae: Prislėgta nuotaika, džiaugsmo praradimas, nesugebėjimas suvokti
kasdieninių uždavinių ir nuolatinės negatyvaus turinio mintys, kartais
padidėjęs agresyvymas, nerimas, blogas miegas, apetito praradimas ir
jokio seksualinio noro. Jei tokia savijauta laikosi dvi savaites,
reikėtų būtinai kreiptis į gydytoją.
