Nuolatinė tyla yra tokia pat svarbi, kaip nuolatinis fizinis kūno aktyvumas

Bet kur rasti išganingą, gydomąją tylą, kuri padėtų pasislėpti nuo kasdienės įtampos ir rūpesčių?

Apie tai su benediktinų vienuoliu, meditacijos specialistu iš Vokietijos, daugybės knygų autoriumi Willigisu Jageriu kalbėjosi žurnalo „Bunte“ korespondentė.

- Žvelgiant iš mokslinės pusės, sąmoningas pasinėrimas į tylą ne tik „sutvarko“, bet ir atstato deramą nervų sistemos bei galvos smegenų veiklą. Tai patvirtina neurologinės medituojančių asmenų studijos.

Mūsų nervų sistema perkrauta nuolatinių išorinių dirgiklių ir nepaliaujamo minčių srauto. Tai sukelia nervingumą, persitempimus, stresą.

Nuolatiniai, pernelyg dideli sau keliami reikalavimai sukelia net psichosomatines ligas, kaip antai širdies ir kraujotakos ar virškinimo sutrikimus.

Asmenys, kurie nuolat ieško tylos ir medituoja, nuslopina fizinį, dvasinį ir emocinį stresus, jaučiasi ramesni, sveikesni ir gali sėkmingai spręsti kasdienes problemas.

- Bet pernelyg didelė ramybė gali įvaryti baimės, padaryti nervingus.

- Todėl, kad didžioji dalis žmonių nemoka, vaizdingai sakant, bendrauti su savimi ar vidiniu „Aš“. Kai žmogus paskendęs tyloje ar vienas vaikščioja po gamtą, jam dažnai kyla daug nepatogių klausimų, pradeda kamuoti abejonės ir baimė, kurių kasdieniniame gyvenime jis atsikrato užsiimdamas aktyvia veikla ar pasinerdamas į kitas pramogas.

Bet galima išmokti į šias, mažai reikšmės turinčias ir ramybės neduodančias savojo „Aš“ mintis pažvelgti tarsi iš šalies ir tuomet pasinerti į platesnį, brandesnį savojo „Aš“ pasaulį. Ši patirtis suteikia ramybę, tikrąją laimę ir kuo giliausią vidinę santarvę.

- Jau iš vaikystės mūsų „Aš“ kuria aplinkinių žmonių lūkesčiai. Tėvai, broliai, seserys, draugai, mokytojai, žiniasklaida kelia nuolatinius reikalavimus ir įvertina mus.

Pastoviai kartojami „Tu esi“, „Tu privalai“, „Tu turi“, „Tu negali“ giliai skverbiasi į mūsų pasąmonę. Kuomet atsiduri visiškos tylos aplinkoje, netikėtai išgirsti šiuos garsiai tariamus žodžius ir suvoki, kad nesi laisvas, negali apsispręsti, nes į paviršių išplaukia tos pačios mintys ir jausmai, kurių didžioji dalis atkeliauja iš ankstyvos vaikystės.

Tyrimai parodė, kad net 98 proc. visų kasdienių minčių kartojasi, - tai mintys, kurios mums neduoda ramybės daugelį metų ar net dešimtmečių. Didžioji dalis iš jų yra negatyvios, sukelia nuolatinį nepasitenkinimą ir net įvaro stresą.

- Tuomet, kai išmokstama savo dėmesį nukreipti į dabartį ir leisti lietis nereikšmingoms mintims. Jų nereikia vertinti, stumti šalin, tik jas suvokti ir vėl grįžti į dabartį.

- Ne. Mintimis visada gyvename praeitimi ar dabartimi ir pastoviai įvertiname ir pasmerkiame save ir tuos, kurie mus supa. Mes matome dabartį, tikrąjį gyvenimą, bet vargu ar teisingai, nes pastebime tik mažus ir iškreiptus tikrovės fragmentus per savo minčių ir nuomonių akinius.

Bet šiuos iškraipyto vaizdo akinius galima nusiimti nuo nosies ir už jų pamatyti tikrovę. Dėlto reikia išsiveržti iš kasdienybės, pasinerti į ramybę, tylą.

- Visos kultūros ir religijos sukūrė panašius kelius: ieškomas minčių židinys, pavyzdžiui kvėpavimas, garsas ar mantra - tai gali būti skiemuo, žodis ar sakinys. Jei kyla kitokios mintys, jas reikia nustumti tolyn, dėmesį nukreipti į savo pasirinktą minčių židinį.

Visi gali atrasti kelią į tylą, kuris jam labiausiai patinka. Bet šiuo atveju svarbu kasdien treniruotis. Nuolatinė tyla ir dvasinė ramybė yra tokia pat svarbi ir pagrįsta, kaip nuolatinis fizinis kūno aktyvumas.

- Sąmoningai kvėpuoti: pajusti kvėpavimą, akimirka po akimirkos paklusti kvėpavimui. Tuo metu atklydusias mintis „įsidėmėti“, bet savo dėmesį vėl sutelkti kvėpavimui.

Asmenys, kurie rytais ir vakarais vos kelias minutes skirs šiai paprastai kvėpavimo meditacijai, pastebės, kad tapo ramesni ir kitokia yra jų kasdienybė.

- Ar turite patarimą, kokiu būdu karštligiško aktyvumo dienomis susigrąžinti ramybę?

- Kuomet žmogus yra sudirgęs, patariu sugrįžti į dabartį, dėmesį sutelkti tik į kvėpavimą arba mintimis kartoti mantrą. Tai galima daryti visur: važiuojant autobusu ar troleibusu, stovint jų sustojimo aikštelėse, laukiant eilėje prie kasos prekybos centre, sėdint prie rašomojo stalo ar pasivaikščiojimo metu.

Net ir per įtemptą pokalbį darbovietėje keli sąmoningi įkvėpimai sugrąžina ramybę ir minčių aiškumą. Eidami pėsčiomis, dėmesį turėtumėte sutelkti savo žingsniams, tiksliau pasakius, kiekvienas jų turi būti prasmingas. Tai galima daryti ir sausakimšame prekybos centre.

- Kas atsitinka tuomet, kai dėmesys nukreipiamas tik į žingsnį ar įkvėpimą?

- Sąmonės dėmesį nukreipus į kokią nors akimirką, galima pažinti tikrąją pirminę mūsų giliausių būtybės klodų priežastį. Patiriama ne tik tai, ką mums nuolat nurodo mūsų „Aš“.

Žmonės, kurie pasitelkę meditacinio pobūdžio techniką, - kvėpavimą ar žingsnį, - nuolat pasineria į tylą, vis labiau ir labiau pasitiki gyvenimu ir visur įžvelgia gilesnę jo prasmę.

- Visi žmonės ieško savo egzistencijos prasmės: kodėl gimėme, dėl ko kovojame visą savo gyvenimą, jei visi paliksime šį pasaulį? Visi žmonės kada nors iškelia sau tokius klausimus.

- Krizinėmis gyvenimo akimirkomis tokie klausimai yra savaime suprantami, bet ar jie kamuoja kai viskas gerai?

- Būties klausimai iškyla ne tik sunkiomis krizinėmis gyvenimo akimirkomis. Net jei iš šalies žvelgiant sekasi kuo puikiausiai, ir pasiekta visa, ko širdis geidė, - partneris, namas, automobilis, pinigai ir karjera, - jaučiamas kankinantis vidinis nepasistenkinimas.

Dauguma žmonių mėgina šį dvasinį nepasitenkinimą sumažinti materialinės gerovės dalykais, kurie regis žada trokštamą laimę. Bet tai nepavyksta.

Egzistenciniai prasmės klausimai vėl ir vėl iškyla. Tik tyloje, žvelgdami į save tarsi iš šalies, galėsite sužinoti apie save, teisingiau pasakius, apie žmogų, kurio iki šiol nesupratote. ˙