Pakalbėti apie tai pasikviečiau Vilniaus universiteto profesorių, vaikų ir paauglių psichiatrą Dainių Pūrą, bet pirmiau kartu pažiūrėjome skandalingą britų režisierės Lynne Ramsay filmą „Pasikalbėkime apie Keviną”.
Šioje juostoje, įtrauktoje į Vilniaus kino festivalio programą, pasakojama ir apie tai, ką liudininkai nurodo po tragiško įvykio – vaikas niekuo nesiskyrė nuo kitų, jo šeima buvo padori.
Režisierės L.Ramsay ir jos bendraautorės aktorės Tildos Swinton kūrinio centre – knygų apie keliones autorė ir leidėja Eva, kuri iš tiesų niekada nenorėjo būti motina.
Ypač tokio sūnaus kaip Kevinas. Kevinas – psichopatas. Jis nieko nemyli, nesugeba įsijausti į kito žmogaus emocijas, nesugeba užjausti, o malonumą patiria skaudindamas tėvus.
„Išlepintas berniukas. Sveikas kaip ridikas. Drąsus vaikas”, – tokie gydytojų atsiliepimai lydėjo Keviną nuo lopšio.
Nuo pirmų dienų berniuko elgesys sunkiai nuspėjamas. Kevinas nenustygsta vietoje, jam nereikia draugų, jis gali apsimesti nieko negirdįs, užsispyręs nenori tarti žodžio „mama”, nenori vienas eiti į tualetą.
Vėliau jo polinkis į agresiją tampa nekontroliuojamas – vaikas dažais aptaško ką tik motinos tapetais išklijuotą kambarį, atsisėdęs valgyti sutrina maistą į košę.
Gimus seseriai Kevinas elgiasi dar blogiau – vadina ją silpnaprote, stengiasi nuskriausti, bet taip, kad to neįtartų tėvai. Vieną dieną neaiškiomis aplinkybėmis Kevino sesuo netenka akies. Eva įtaria, kad tai sūnaus darbas, bet nežino, kaip taip įrodyti.
Kevinas žaidžia su motina vis žiauresnius žaidimus, o vėliau ima žudyti mokyklos draugus.
Sulaukęs šešiolikos Kevinas internetu užsisako daug spynų. Vieną dieną tomis spynomis paauglys užrakina gimnazijos, kurioje mokosi, duris. Iš lanko nutaikęs strėlėmis į bendramokslius, Kevinas išlieja neapykantą ir pasmerkia juos kančioms.
Motinos akyse policininkai uždeda sūnui antrankius. Bet tuo Evos kančios nesibaigia – grįžusi namo ji randa nužudytą savo vyrą ir dukterį – Kevinas susidorojo ir su savo tėvu bei mažamete seserimi.
Filmui pasibaigus ilgai nenorėjau keltis nuo kėdės. Salėje buvo nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Atrodė, kad jie susigūžę bijo pripažinti – kino juostoje vaizduojami auklėjimo metodai nėra jiems nežinomi.
„Silpnų nervų žmones po tokio filmo kankins nemiga”, – replikavo D.Pūras. Kai baigėsi ši kino juosta, buvo beveik vidurnaktis.
Apie tai, kaip vaikas tampa nusikaltėliu, ir norėjau pasikalbėti su vaikų ir paauglių psichiatru D.Pūru, kviesdama jį kartu pažiūrėti filmo.
– Vaikų siaubūnų, kurių šalinasi tėvai, yra ir Lietuvoje. Kodėl vaikai tampa atžagarūs?
– Neskirstau vaikų ir suaugusiųjų į gerus ar blogus. Filmo personažas Kevinas panašus į blogio įsikūnijimą, tačiau pasaulis nėra vien tik baltas ar juodas, greičiau – margas.
Viena didžiausių klaidų – ieškoti rakto nuo elgsenos paslapčių, akcentuojant vieną kurį nors veiksnį, pavyzdžiui, genus arba auklėjimo ypatumus.
Iš tikrųjų polinkis smurtauti yra labiau susijęs su bendra visuomenės sveikata. Tad kaip pasireikš žmogaus polinkiai, lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
Prasmingiau kalbėti apie ydingą ratą. Įsivaizduokime, gimsta jautrus, dirglus vaikas. Augdamas jis vis sunkiau valdo pykčio protrūkius.
Tokių mažamečių esu matęs ne vieną. Nebūtinai jie į pasaulį ateina nelaukiami ar auga nepatirdami motinos meilės.
Tėvams su tokiu vaiku nėra lengva. Jiems dažnai kyla skausmingas klausimas – ar priimti vaiką tokį, koks jis yra, ar ieškoti savyje jėgų ir bandyti kaip nors keisti nepriimtiną jo elgesį.
Kuo didesni vaiko emociniai sutrikimai, tuo labiau tėvus slegia įtampa ir nerimas, ima klibėti tėvų tarpusavio santykiai.
Manau, kad specialistai, padedantys šeimai, turėtų kreipti dėmesį į tai, o ne aiškintis, kuris iš šeimos narių yra, pavyzdžiui, ligonis arba kas kaltas dėl to, kad nepilnametis yra linkęs į smurtą.
– Kiek svarbus emocinis ryšys su motina? Ar be jo vaikas gali tapti psichopatu?
– Motinos meilė – skiepai, padedantys vaikui ateityje apsisaugoti nuo įvairių pavojų. Ypač svarbūs pirmieji gyvenimo metai, kai vaiko raidai būtinas emocinis ryšys su motina.
Dėl to mokslininkai jau 60 metų rekomenduoja atsisakyti įstaigų, auginančių kūdikius, nes tokia globa yra žalinga.
Kur kas prasmingiau telkti pastangas, kad šeimos, kuriose vaikas arba jo tėvai turi tam tikrų sunkumų, gautų pagalbą, padedančią susitvarkyti su neigiamais jausmais.
– Ar tai, kad motina nemyli savo vaiko, yra sunkus nusikaltimas?
– Net nežinau, ar mokslas gali atsakyti, kokia meilė yra gera, o kokia – bloga.
Pavyzdžiui, mūsų kultūroje motina dažnai būna įsitikinusi tuo, kad myli vaiką. Atidžiau pažiūrėjus paaiškėja, kad tai – sąlygiška meilė, nes vaikas patiria spaudimą būti geras, tai yra tenkinti motinos lūkesčius.
Drįsčiau suabejoti, ar tai yra meilė, jei vaikas pildo motinos užgaidas.
Vaikas nėra daiktas ar motinos nuosavybė.
Juk meilė yra vertinga vien todėl, kad kitas žmogus yra mylimas be išankstinių sąlygų, mylimas už tai, kad jis yra būtent toks, koks yra.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip sektųsi mylėti savo vaiką, jei jis būtų toks kaip Kevinas. Sunku ir atsakyti.
Tokie įtaigūs vaidybiniai filmai padeda mums išsivaduoti iš trafaretinių pamokslavimų apie geras ir blogas šeimas, geras ir blogas motinas.
Lietuvoje dar daug primityvaus moralizavimo, kuris trukdo, o ne padeda auginti vaikus.
Finalinė filmo scena, kai kalėjime motina ir sūnus nuoširdžiai apkabina vienas kitą, man reiškia jų meilės, kad ir labai trapios, įrodymą.
Nors tai, kas anksčiau vyko tarp motinos ir sūnaus, tarsi rodė, kaip stipriai jie nekenčia vienas kito.
– Iki šiol manoma, kad moteris gali būti laiminga tik šeimoje.
Galbūt yra moterų, kurioms neverta gimdyti vaikų, nes joms neduota patirti motinystės?
– Šiuolaikinio pasaulio vertybių negali atitikti požiūris, esą jei moteris neturi šeimos arba vaikų, vadinasi, ji nelaiminga.
Priešingu atveju grįžtume prie nuostatos, kad moters paskirtis – tiktai gimdyti vaikus. Taip galima nusišnekėti dar labiau, pavyzdžiui, teigti, kad vyro misija – apvaisinti kuo daugiau moterų.
Esame laisvi, kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti, kaip ir su kuo jam gyventi, kurti šeimą ar ne, turėti vaikų ar ne.
Reikėtų tik sąžiningai prisipažinti – auginti vaikus nėra vien malonus darbas.
Kartais gali ištikti nesėkmė, kuri nebūtinai priklauso nuo tėvų, nes auklėjimo ypatumai nėra vienintelis sėkmę lemiantis veiksnys.
Man labai džiugu, kad vis daugiau tėvų nuoširdžiai domisi savo vaiko jausmų pasauliu, jo asmenybės raida, ne tiktai fizine sveikata, kaip būdavo anksčiau.
Pradedame sveikti nuo emocinio neraštingumo, kurį paveldėjome dėl tam tikrų istorinių aplinkybių.
– Ar yra mokslinių tyrimų, kurie įrodytų, kad mažamečio asmenybę žaloja tėvo emocinis nusišalinimas?
– Tradicinėje visuomenėje tėvas buvo netgi nušalintas nuo vaiko auklėjimo.
Jam tekdavo tik smurtaujančio despoto vaidmuo.
Manau, šiuolaikinis tėvas yra ne tik duonpelnys, bet ir jautrus vyras, sugebantis gerbti save ir kitus, dvasiškai remti savo vaikus, jų motiną.
Juk niekas geriau neišmokys vaiko ar paauglio laikytis taisyklių, adekvačiai savęs vertinti nei išmintingas tėvas.
– Kaip galima išvengti skaudžių tragedijų?
– Manau, reikia analizuoti ne nusikaltimą padariusio vaiko psichikos sutrikimus, ne tai, kodėl jo nemylėjo motina.
Svarbu suprasti, kas vyksta visuomenėje, ar joje nėra susvetimėjimo, kokį pavyzdį suaugusieji rodo vaikams. O tokių apmąstymų Lietuvoje labai trūksta.
Negalime kaltinti vien paauglių, nelaimingų motinų ar tėvų.
Nėra kito kelio, kaip mokytis atpažinti savo ir vaikų jausmus, padėti jiems atsakingai bręsti, o kartu bręsti mums visiems.