Manoma, kad patyčias patiria apie 70 procentų Lietuvos vaikų ir paauglių.
Kad šis procentas bent kiek sumažėtų, praėjusią savaitę ir įvyko daugybė renginių – eitynių, paskaitų, konkursų, koncertų, filmų, spektaklių peržiūrų.
– Savaitė be patyčių – priminimas apie skaudulius. Tačiau ar ši akcija nėra labiau paradinė? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo psichologės Ingos Aleknavičiūtės, dirbančios su vaikais.
– Jau vien tai, kad emocinės paramos telefonu tarnybos „Vaikų linija” sumanyta tradicinė akcija šiemet įtraukė daugiau kaip tūkstantį Lietuvos ugdymo įstaigų, verslo, kultūros, politikos atstovų, parodo, kokia svarbi ši problema. Tad apie ją ne tik būtina kalbėti kasdien, bet ir pabrėžti tokiomis akcijomis.
Kad tokių akcijų labai reikia, įsitikinau pati Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vesdama pamokas moksleiviams, kuriuos atlydėjo mokytojai.
Džiugino tai, kad atlikdami praktines užduotis moksleiviai aktyviai ir linksmai reiškė savo mintis. Ko gero, tokios pamokos būtų naudingos ir mokyklose.
Manau, kad patyčių problemą gerai būtų įtraukti ir į mokykloje dėstomas disciplinas – pavyzdžiui, etiką, psichologiją, daugiau laiko tam skirti per klasės valandėles.
Per šią Savaitę be patyčių ne tik daug dėmesio buvo skiriama mokinių bendravimui mokyklose, bet ir pabrėžiama gerų tarpusavio santykių, pagarbos šeimoje reikšmė.
– Neretai šeimose, iš kurių ateina kitus žeminantys vaikai, patyčios laikoma pranašumo, kovos už būvį įrankiu.
Kai kurie nuolat skriaudžiamų, bet neapsiginančių vaikų tėvai siūlo netgi drastišką išeitį – tokius probleminius vaikus esą reikėtų burti į atskiras klases, juos auklėti atskirai. Ar tai protinga išeitis?
– Nepasakysiu nieko nauja, kad tėvų tarpusavio santykiai ir jų santykiai su atžalomis – tai gyvenimo modelis, kuriuo vaikas remiasi kurdamas naujus santykius mokykloje, visuomenėje.
Jei šeimoje yra problemų, natūralu, kad jos perkeliamos ir į visuomenę.
Tačiau tikrai nemanau, kad vaikus, savo elgesiu neigiamai išsiskiriančius iš kitų, reikėtų mokyti vienoje klasėje. Juk tada jie būtų atskirti ir išskirti iš kitų mokinių. Taigi problemos tik sunkėtų.
Tiesa, kartais ir dabar atsiduriama aklavietėje. Pavyzdžiui, kai tėvai puola neigti, kad jų vaikas galėtų tyčiotis, arba pareiškia, jog jų atžala taip tiesiog kovoja už save.
– Ką pirmiausia reikėtų sakyti vaikui sužinojus, kad iš jo kiti tyčiojasi? Kaip padrąsinti?
– Mokiniai, patyrę patyčias, išgyvena įvairius jausmus – jie gali jaustis liūdni, nenorintys bendrauti, vieniši, nusivylę, nusiminę, pikti.
Svarbu, kad vaikas ar paauglys, patiriantis patyčias, suprastų, jog jis dėl to nėra kaltas – juk mokiniai, kurie tyčiojasi iš kitų, dažnai patys turi problemų.
Patyčių aukai svarbu nebūti vienai. Nereikia kentėti. Būtina pasidalyti savo išgyvenimais su žmogumi, kuriuo gali pasitikėti, su kuriuo jautiesi saugus. Tai gali būti ir tėvai, ir mokytojai, ir draugai.
Jei vaikas ryžosi apie tai prabilti, tai labai svarbus žingsnis.
Esu įsitikinusi, kad mokykloje dirbantiems specialistams reikia daugiau užsiimti ne tik su patyčių aukomis, bet ir su vaikais, kurie kitus žemina.
– Teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose į moksleivių taisykles įtrauktas ir draudimas jiems valgykloje garsiai kalbėti. O štai mokytojų taisyklėse tokio punkto nėra.
Kitaip sakant, tarsi parodoma, kad mokytojas yra viršininkas, o ne pagalbininkas, kuriuo galima pasitikėti.
Ar toks dvejopų standartų taikymas, vadinamasis vertikalusis auklėjimas, neskatina vaikų agresijos, kartu – ir patyčių?
– Tylesnio kalbėjimo ar netriukšmavimo skatinimas – tai pagarbos kitam ugdymas.
Bet geriau ne iš karto ką nors uždrausti, o pirmiausia tai aptarti su mokiniais.
Neabejotina, kad mokytojas turėtų ugdyti mokinius savo geru pavyzdžiu ir stengtis nebūti jiems viršininkas.
Vaikas mokykloje turi jaustis saugus, gerbiamas, išklausytas. Bet mokytojas privalo sugebėti mokiniui įrodyti, kad jis taip turi elgtis ir su kitais.
Jei turite klausimų, rašykite mums psichologas@lrytas.lt .