Medikė: „Kuo daugiau išrašai vaistų, tuo geresnis esi gydytojas“ (III dalis)

Jungtinėje Karalystėje, be šeimos narių pacientą į konsultaciją palydi jo socialinis darbuotojas, ar prižiūrinti medicinos sesuo, medicininėje dokumentacijoje jau iš anksto būna įdėti psichologiniai tyrimai ir psichologų išvados. Gydytojas žino, kada ir koks ligonis ateis, jo vizitas būna iš anksto suderintas su visais, kas dalyvaus. Profesionalų komandoje atvejis iš anksto būna pristatytas, kosultuosiančiam gydytojui išsakyti komandos narių pastebėjimai. Visi į konsultaciją, atvykstantys nariai būna pasiruošę.

Pasiruošęs būna ir pacientas, jis jau būna supažindintas su simptomais, moka ir gali apie juos kalbėti, apibūdinti. Pasiruošęs būna ir gydytojas. Tad vizitas būna tikslinis, konsultacija taip pat. Gydytojas įpareigotas diagnozuoti ir teikti rekomendacijas, pacientas ir jį prižiūrinti komanda - jų laikytis. Psichiatras čia nerašo receptų, bet siuntusiam gydytojui rekomenduoja kokio vaisto ir kokiomis dozėmis naudoti. Lietuviškasis gydymo stilius yra kitoks. Pas mus reikalaujama išrašyti kuo daugiau pakuočių. Kuo daugiau aptarnauji ligonių ir kuo daugiau išrašai vaistų, tuo geresnis esi gydytojas. Mūsų konsultacijų kokybę apsprendžia kiekis.

Jungtinės Karalystės pacientas nori girdėti psichiatrinę terminologiją, paaiškinimus, gydymo alternatyvas, lietuviškajam gi, gydant depresiją, būtinas šiltas ir palaikantis žodis, vilties atstatymas, pasitikėjimo savimi stimuliavimas - šios savybės pas mūsų pacientus, sergančius depresija, būna pranykusios.

Lankantis minėtose pietų šalyse, optimistinė nuotaika , ir „kiek maniakinė būsena“ tvyro visame kame aplinkui ir nuteikia pozityviai savaime. Čia, norint pamatyti sergantį depresija, reikia apsilankyti psichiatrijos įstaigoje. Kai reikėjo konsultuoti ispaną, vedusi britę, ir nepritampantį svečioje šalyje, jis man pasipasakojo: „Žinoma aš pergyvenu ir netrykštu džiaugsmu negalėdamas gauti darbo. Žmona dirba, o aš ne, tai smogia per mano vyriškas ambicijas. Mūsų kultūroje gėda, kai žmona dirba, o vyras – ne. Man liūdna, ir aš apie tai žmonai kalbu. Šeštadienį mes nueiname pas mano draugus, susirenka daug šeimų, mes šokam, dainuojam, triukšmaujam, ir aš džiaugiuosi. Tada mano žmona veda mane pas gydytoją ir aiškina, kad man būna nuotaikų kaitos, ir ko gero, reikia diagnozuoti bipolinį sutrikimą. Čia žino tik gerą nuotaiką ar blogą, o kodėl ir kaip, nesupranta. Aš nenoriu vaistų ir negersiu. Gausiu darbą, ir bus gerai. Jei ne - važiuosiu namo, jei žmona mane labai myli, tegu važiuoja kartu“.

Dar kitoks vaizdas yra Rytu šalyse. Indas, sergantis depresija, nesiskųs, kad jam liūdna. Jis atsiguls ir susiries, nekalbės, nevalgys. Jis gali imti dainuoti liūdnas dainas. Čia dažni katatoninio stuporo atvejai. Gydymui dažniausiai bus skiriamas elektrošokas, maldų terapija, vietos dvasininkų seansai, patarimai visiems šeimos nariams ar net giminės ratui. Visa delegacija gali išlydėti ligonį kur į kalnus pas Guru - dvasiniam žodžiui ar demonų išvarymui. Japonas gali išvis niekam nieko nepasakyti, bet impulsyviai imti ir nusižudyti. Amerikietis ir formuluodamas depresijos skundus šypsosis, ar net garsiai užsikvatos, kartu šluostysis ašaras ir atsiprašinės už tai, kad apsiverkė, prašys vaistų.

Ankstesnėje dalyje paminėjau moderniąją depresijos kaukę –šypseną ir kasdienį žmogaus pasitempimą- tiesiog žmogus gyvena savo įprastą gyvenimą, atlieka pareigas, ir sau tyliai ramiai, sukandęs dantis nesiskundžia, nekonfliktuoja, kol daugiau neatlaiko. Visiems gerai būna paskaityti sensacingą naujieną žiniasklaidoje – irgi gerai- yra apie ką pakalbėti pusę dienos. Kaukių yra daug ir įvairių. Pavyzdžiui vyrai slepia depresiją po pykčio kauke - pykti yra kur kas vyriškiau, negu liūdėti ar negalėti, įprasta savo negalavimus neigti, ignoruoti - juolab , kad taip diktuoja ir kultūrinės tradicijos. Psichinių ligų stigma mūsų šalyje labai didžiulė. Būdinga psichines ligas neigti. Pas mus būdinga sukti ties smilkiniu kitam, ir įteigti , kad jis (ar ji) yra išprotėjęs.

Nesusikalbėjimas, ar nenoras kalbėti , ar visai nekalbėjimas ir yra tie tradiciniai psichiką išbalansuojantys veiksniai, sukeliantys nepsitikėjimą savimi, tikėjimo artimais ir brangiais praradimą, liūdesį ir neviltį, sumišimą. Tai mūsų blogos intencijos kito atžvilgiu, tingėjimas pasitarnauti kitiems, sielos nerangumas. Nemeilė artimui. Žmogui tampa skaudu, jo siela rambėja, būtina lįsti į kiautą-savisaugos priemonė. Gyvas žodis ar širdies šiluma gali gimti tik iš meilės. Kada tai gimsta tik interneto puslapiuose, viešose tribūnose ar per kitokį atstumą - peno dvasia negauna. Bent jau nepakankamai, kad galėtu sveikai gyvuoti. Dalykinis, profesinis, biurokratinis ar virtualus bendravimas negali atstoti intymaus, iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas, todėl dvasia ir emocijos skursta ir menkėja. Internete ar tribūnoje ko nebūti saugiam, kai yra visos saugumo sąlygos: nereikia žiūrėti į akis, nereikia rodyti empatijos, nereikia paliesti- gali tik save demonstruoti, taip , kaip nori. Žmogiško ryšio nereikia. Dvidešimt keturias valandas veikiantys antidepresantai įgyja galimybę sukurti sveikumo iliuziją parai, paskui vėl reikia papildymo.

Mačiau, kaip dirba su depresiniais ligoniais Indijoje - čia nepakanka vakarietišku vaistų. Rytuose visa atmosfera persunkta dvasingumo, čia jis juntamas ir darbinėje aplinkoje. Čia ligoniui sako: prisiglausk prie mamos, išmok pažiūrėti į akis, nebijok, suimk mylimosios veidą į delnus, įsek į jos plaukus jazminą.

Labai neįprasta būna stebėti tokias psichoterapines procedūras. Mačiau kaip Indijoje buvo gydoma mergaitė nuo depresijos-gydė vakarietiškai, Londone mokslus baigęs gydytojas, rezultato ilgai nebuvo. Paguldė į ligoninę, bet mergaitė nesveiko. Tada tėvai vežė į kalnus pas vietos gydytoją, kuris apgyvendino savo ligoninėje visą šeimą, ir pirmiausia gydė mergaitės motiną bei tėvą.

Gydytojas išsiaiškino, kad mama jau antrą kartą patyrė persileidimą, du kartus prarado du nešiotus sūnus, ir šeimoje apie tai nuolat buvo kalbama kaip apie didžiulę tragediją, nes tėvai neslėpė, norintys berniuko. Jie nesuvokė, kad jų keturiolikmetė dukra, tai nuolat girdėdama, jaučiasi kalta, negalinti jaustis mylima, pagaliau ėmė jaustis, kad yra tėvams našta. Pagaliau ėmė jaustis kalta , kad gimė, ir pradėjo kalbėti nebenorinti gyventi, galvodama, kad mama jos nemyli, ir tėvams palengvėtų, jeigu jos visai nebūtų. Mergaitei buvo gėda apie tai šnekėti, o kam nors paklausti nė į galvą neatėjo, kol ji nesusitiko su vietos gydytoju.

Šis suprato, kame problema, mokėjo išklausti, identifikuoti problemą, ir suteikti pagalbą. Taip ir mes, turime savą požiūrį ir savas spragas. Vienas dalykas labai akivaizdus: meilės deficitas visose šalyse ir kultūrose yra pražūtingas, žeidžiantis, žalojantis, laužantis.

Meilė artimui yra tapusi rudimentinė sąvoka, kurią keičia egoizmas, tampantis kasdiene norma, privilegija, teigiamu reiškiniu, pristatomas patraukliu, bei skatinamas forma: tavo problema, tu ir pasirūpink. Tik nesimaišyk. Nėra žmogaus , nėra ir problemos. Šventajame rašte parašyta, kad nesugebėti džiaugtis yra nuodėmė, psichiatrijos vadovėliai teigia, kad nesugebėjimas išgyventi džiaugsmo yra depresijos požymis, gali būti ir šizofreninio defekto simptomas. Lietuvių antropologai galėtų teigti, kad tai santūrumo ženklas.

Tiesiog iš aplinkos žmonės sakys, kad tai nepritampantis žmogus. Bet koks paaiškinimas bus savaip teisingas, kada jis bus vertinamas tik vienpusiškai. Tik įsijautę į kitą žmogų galime patirti, ką iš tikrųjų jaučia šalia esantis savas ar svetimas žmogus. Tačiau tam reikia ir kitokių intencijų. Indai tai vadina demonu apsėdimu ir demonų išvarymu. Vakarų kultūroje šis fenomenas vadinamas psichosomatika.

Buvo neįprasta Jungtinėje Karalystėje susidurti su fenomenu, kai išrašymui paruoštą pacientą šeimos nariai nenorėdavo priimti į namus, ir socialiniai darbuotojai privalėdavo surasti, kuri jį ( ar ją) apgyvendinti. Čia naudojamasi teise gyventi kitiems netrukdant. Galiu lyginti ir savo klinikinę praktiką Lietuvoje: darbo pradžioje, prieš trisdešimt metų, pacientai buvo kitokie.Jie lankydavo savo artimuosius kasdien, rūpindavosi, klausdavo prognozių, domėjosi, ką daryti ir kaip elgti , kad ligoniui būtų geriau. Šiais laikais vaizdas jau kitoks, ligonį turinčios šeimos vis dažniau pareiškia, kad jis yra našta, o gyventi galima tik vieną kartą, tad aukotis ir gaišti laiką, norą aukotis išreiškia vis mažiau artimųjų.Ne tik biurokratai,bet brangūs artimieji pasako: tavo problema. Ne per seniausiai yra tekę konsultuoti ligonį, kuriam tik penkiasdešimt metų, jis netekęs kojos, žmona jo nenori priimti į namus, kadangi bus reikalinga slauga, o gydomoji įstaiga nebegalinti jo laikyti, kadangi visi terminai išnaudoti. Susidariusiam konfliktui tarp personalo, artimųjų ir ligonio spręsti ir buvo kviečiamas psichiatras, manant, kad galima bus pacientą perkelti į psichiatrinę ligoninę, kaip nevaldantį emocijų, tad „galimai gal pavojingą“. Tas ligonis man kalbejo: „Tai ką, man jau į žemę lįsti? Buvo gerai visiems, kai turėjau abi kojas, dirbau ir uždirbau. Kam aš dabar reikalingas. Nenori manęs niekas. Tai kam man gyventi?“ Jokių antidepresantų aš jam neskyriau. Konsultacija norėto tikslo irgi nepasiekė. Panašių atvejų daugėja. Artimo meilės mažėja akivaizdžiai.