Yra daug įrodymų apie plataus spektro psichopatologiją, kuri išsivysto suaugusiems, vaikystėje patyrusiems seksualinę prievartą. Dirbant Jungtinėje Karalystėje teko stebėti, kaip identifikuojant faktą ir teikiant pagalbą, kartu dirba tarnybos: psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, komandos dalimi yra ir žiniasklaidos atstovai, kurie turi išsilavinimą šioje srityje.
Pedofilijos ir vaiko seksualinio išnaudojimo temos Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliuose nėra tapatinamos, jos nagrinėjamos atskiruose skyriuose. Šios ligos turi savo apibūdinimą ir Amerikos Psichiatrų Asociacijos sudarytame klasifikacijos sąraše (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas DSM).
Seksualinio vaiko išnaudojimo bylos sulaukia atgarsio visuomenėje, kadangi į jas neretai būna įsivėlę turintys gerą reputaciją žinomi visuomenėje asmenys. Būdinga , kad nusikaltėliai yra linkę neigti savo kaltę, būdinga ir tai, kad jie nusižudo patys ar būna nužudomi.
Pati seksualinės prievartos pasekmė gali būti svarstoma pagal vaiko elgesį ir emocijas, mąstymo būdą arba jo asmenybę ir santykius su kitais reikšmingais asmenimis. Mūsų lietuviško varianto atveju reikėtų atkreipti dėmesį į spaudoje aprašytus vaiko elgesio pakitimus - tai „bučiavimąsi, kaip suaugusio žmogaus“. Vaikiškame amžiuje nėra normalu demonstruoti seksualinį elgesį, maža tikimybė vaiką išmokyti tokio elgesio tik pademonstravimo tikslu.
Jungtinėje Karalystėje bet kuris dirbantis psichiatras atlieka ištyrimą dėl galimos seksualinės prievartos, ir išvadas palieka medicininėje dokumentacijoje, arba, nustačius faktą - privalo inicijuoti tolimesnius veiksmus.
Gydytojui, kuriam tenka susidurti su vaiko seksualinio išnaudojimo atvejais keliami darbo tikslai turėtų apimti darbą su šeimos nariais ( kurie gyvena su vaiku). Rūpinimasis vaiko socialine aplinka, turėtų apimti šiuos dalykus: sustabdyti išnaudojimą; užtikrinti atitinkamą vaiko priežiūrą; skatinti tarpasmeninius vaiko ir šeimos narių santykius; psichologinių simptomų ir psichiatrinių sutrikimų gydymą; seksualiai agresyvaus elgesio su vaiku valdymą.
Sėkmingas darbas siejamas su veiksminga partneryste tarp profesionalų ir kliento. Partnerystėje svarbu nukentėjusiojo artimųjų iniciatyva. Seksualinės prievartos atveju partnerystė yra reikšminga tada, kai dėmesys sutelkiamas ties vaiko gerove ir saugumu kartu su teigiamu susivienijimu, atvirumu bei pasidalinta informacija.
Svarbiausia vaiką izoliuoti nuo skriaudėjo, puoselėti jo psichikos stovį, emocijas, saugoti vaiką bei rodyti jam kuo daugiau rūpesčio ir šilumos, sudaryti galimybes bei sąlygas išgyventi jo amžiui būdingas normalias emocijas.
Žala, padaryta vaikui, išlieka visam gyvenimui, tai jau yra anamnezė. Priežiūros tarnybos rūpinasi ir garantuoja paslaugų gavimą, jų efekto nenutrūkstamą vertinimą. Dirbant Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur vaikų seksualinio išnaudojimo tarnybų tinklai yra išvystyti ir toliau tobulinami, gydytojui tenka atsakomybė koordinuoti reikiamą pagalbą.
Nukentėjusio asmens gydymui į pirmą vietą yra iškeliami šie reikalavimai.
1) Garantija vaiko saugumui (atskyrimui nuo traumuojančios aplinkos) ir jo įmanomam gerbūviui. Kadangi yra didžiulė rizika psichopatologijai vystytis, psichiatrinis tyrimas yra taikomas privaloma tvarka.
2) Gydytojui tenka organizuoti ir užtikrinti situacijos valdymą iškart, ir numatyti tolimesnį priežiūros planą, organizuoti komandą jos vykdymui.
3) Skiriamos savaime suprantamos psichoterapinės procedūros vaikui, kurių tikslas yra vaiko baimių, nerimo redukavimas, pasitikėjimo savimi skatinimas, pasitikėjimo suaugusiais asmenimis atstatymas, pagalba, kuriant šiltus ir tarpusavio pasitikėjimu paremtus santykius.
4) Gydytojui tenka užtikrinti ir tėvų bei artumųjų psichinės būsenos įvertinimą, sugebėjimo atlikti tėviškas pareigas įvertinimą- gydytojui tenka išsakyti savo prognozes kiekvienu atveju, nurodyti laiko tarpą, kuris gali būti reikalingas prasmingiems tėviškų pareigybių išpildymo tobulinimui, nustatyti , ar tėvų nepasirengimas auklėti vaiką gali turėti žalos kitiems šeimoje gyvenantiems vaikams, įvertinti tėvų nenorą ar pasyvumą dalyvauti terapiniuose seansuose.
5) Gydytojui tenka užtikrinti, kad bus pakankamai personalo visas reikiamas intervencijas išpildyti, nustatyti kokia rizika yra vaikui būti namuose, ir esant rizikai, pasirūpinti vaiko atskyrimu iš nesveikos aplinkos, paliekant jį emociškai saugioje aplinkoje, kol bus ekpertų patvirtintos išvados apie teigiamą dinamiką toje vietoje, kur vaikas buvo nuskriaustas, ir pasirengimą vaikui ten sugrįžti. Tai rutininės psichiatrinio darbo procedūros.
Dauguma seksualinės prievartos aukų prabyla tik kai suauga, o kai kurie niekuomet neprabyla. Aukos negalėjimas niekuo pasitikėti neleidžia jai ieškoti pagalbos, kas savo ruožtu veda prie izoliacijos jausmo atsiradimo. Tam tikru laipsniu statistika rodo, kiek yra aukų, tačiau ji neatskleidžia, kokios pasekmės yra konkrečiais atvejais.
Prievartos skausmas ir prisiminimai neblėsta laikui bėgant – kiekviena prievartos auka savo viduje nuolat nešiojasi nuoskaudos ir praradimo jausmą. Visuomenė gi mano, kad auka su tuo susitaikė ir paliko praeityje. Tuo tarpu nukentėjusieji, anot mokslinių tyrimų, (ir klinikines praktikos) gyvena nuolatiniame strese.
Seksualinės prievartos psichologinės ir fizinės pasekmės gali būti itin destruktyvios ir ilgai išliekančios. Dažnai nustatomi depresijos simptomai. Depresija būna sumišusi su gėdos, kaltės jausmu ir pojūčiu, kad žala padaryta visam laikui.
Būdingas nevaldomas impulsyvumas, polinkis į autodestrukciją ir savižudybę. Kai kuriems pacientams, vaikystėje patyrusiems seksualinę prievartą, atsiranda potrauminio streso sindromas ir socialinė atskirtis, suskyla asmenybė, padidėja polinkis į savižudybę, smurtą ir piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis. Seksualinę prievartą vaikystėje išgyvenę asmenys, psichiatrų privalo būti stebimi kaip savižudybės rizikos asmenys.
Mūsų lietuviškasis atvejis nuskambėjo labai skausmingai, įtraukdamas visuomenę. Tačiau panašių atvejų yra daug daugiau, jie narpliojami psichiatrijos kabinetuose, o galimybė suteikti tinkamas paslaugas yra nepakankama, tik „kosmetinė“ ir trumpalaikė, kadangi vien tik psichikos ligų specialistas šiais atvejais nedaug gali padaryti.
Nėra veikiančios sistemos nei tokioms paslaugoms teikti, nei problemai identifikuoti. Galima teigti, kad dėl aukštos stigmos šiais klausimais, nukentėję asmenys ir nesikreipia, bet sau tyliai kenčia, arba susikuria išlikti padedančius gynybinius mechanizmus, kurie dažnai gali būti destruktyvūs pavyzdžiui pasirinkimas asmeninius išgyvenimus sau palengvinti alkoholiu, lytinių partnerių kaita, ar pan.)
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, M. Romerio universiteto docentė