Iš prigimties esame atskiri individai, nugrimzdę savo mintyse ir rūpesčiuose, ir viską linkę interpretuoti savaip. Tikras klausymasis – ne pasyvus, jis reikalauja pastangų susikaupti ir domėtis. Kaip sakė Goethe – „Kalbėjimas – pareiga, o klausymasis – menas“.
Kai sukuriama tikra pasitikėjimo ir pagarbos atmosfera, klausymasis turi labai didelį psichologinį poveikį. Dėmesį sutelkiame ne į problemą, o į žmogų. Skirdami savo laiką kitam, suteikiame jam galimybę išreikšti tai, ką jaučia, ir galbūt vėliau išmokti priimti sprendimus savarankiškai.
Klausytis - tai pirmiausia tylėti. Dažnai tuomet, kai pašnekovas išpažįsta savo problemas, kyla noras atsakyti: „Žinau, ką jauti, ir aš pernai tai patyriau“. Galbūt tais žodžiais norime tik gero, bet efektas būna priešingas, nes kitas manys, kad jį ignoruojame, o jo problema – motyvas išsikalbėti apie jūsų paties vargus.
Klausytis – tai užmiršti savo paties problemas, mintis ir jausmus. Skirdami laiką kitam, atsižvelkite į pašnekovo individualius tempus ir neužmirškite konfidencialumo svarbos.
Klausytis – vadinasi imti regėti pašnekovo akimis. Visai neveiksminga savo problemas išisakiusiam asmeniui tuoj patarinėti, ką reikėtų daryti bei ieškoti priežasčių, kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje. Klausytis – vadinasi, neteisti. Tokios frazės kaip „neturėtum taip reaguoti“, „švaistai savo gyvenimą vėjais“ pašnekovui sudarys įspūdį, kad jį norite pakeisti, ir kad su juo nesutinkate. Nors ir nelengva, likit neutralūs.
Išsikalbėdamas, kenčiantis žmogus palengva išmoksta pats įvertinti savo problemas: arba geriau jas pakęsti, arba nuo jų išsilaisvinti.