Kad išsivaduotumei iš skridimo baimės, pirmiausia turi suprasti, kas ją sukėlė.
Galbūt ypatingai komplikuotas skrydis, siaubo filmo scena, dokumentinis filmas apie skrydžio saugumą ar 2001 metų rugsėjo įvykiai?
Nuolatinius vėlavimus bei vis griežtėjančią keleivių kontrolę taip pat imama sieti su eventualia rizika, ir todėl noras skristi susilpnėja. Baimę gali nulemti ir žinių stoka: mažai keleivių išmano aviaciją, todėl gali nugąsdinti net ir mažiausias triukšmas.
Labai dažnai lėktuvo baimė slepia kur kas didesnį ir gilesnį psichinį sutrikimą: klaustrofobiją (uždarų erdvių baimę) arba agorofobiją (atvirų plotų baimę). Arba kontrolės maniją - baimę reikiamu metu negalėti kontroliuoti situacijos.
Prieš skrydį nebijok apie savo nerimą išsikalbėti su lydinčiu personalu. Kartais tokia išpažintis palengvina. Stenkis palaipsniui priprasti prie aplinkos, o kad nugentumei įkyrias mintis, ką nors skaityk, kalbėkis su kaimynu arba spręsk kryžiažodžius, prisimink praeityje mintinai išmoktus eilėraščius.
Labiausiai nerimaujama dėl pakilimo, nors per jį įvyksta tik 28 proc. visų avarijų. Visgi stiprus motorų gausmas bei po to stojusi tyla, veikia. Pasitikėk technologija bei pilotu, lygiai taip pat, kuomet eini pas gydytoją.
Skrendant įtampa atslūgsta, tačiau gali erzinti pasitaikančios oro duobės. Vertink jas taip, kaip ir kelio nelygumus važiuojant keliu: trukdo, bet nėra pavojingi. Leidimasis, kaip ir kilimas,taip pat nelabai toleruojamas, - visgi nusišypsok: juk kelionė baigėsi.
Ar žinai, kad 90 proc. daugiau galimybių žūti autoavarijoje, nei lėktuvo katastrofoje. Kad jį ją patektum, anot statistikos apskaičiavimų, reikia skraidyti kasdien 35 tūkstančius metų.
alfemminile.it