Studentai dvi valandas darė ypatingai nuobodžią užduotį. Po šios „kančios“ eksperimentuotojas jiems padėkojo ir paprašė instruktuoti naujus dalyvius, paminint (kitaip tariant pameluojant), kad užduotis, kurią jie turės atlikti, yra įdomi.
Vienai grupei dalyvių už instruktavimą pasiūlytas nedidelis simbolinis mokestis, kitai – solidi pinigų suma. Po instruktažo tiriamųjų paklausta, kaip iš tikrųjų jie vertino duotą užduotį. Didelę pinigų sumą gavę studentai užduotį įvertino kaip labai nuobodžią, nesvarbu, kad kitiems melavo, jog ji įdomi (pinigai jiems padėjo pateisinti melą).
Antroji grupė, kuriai už instruktažą buvo mokama simbolinė suma, užduotį įvertino kaip įdomią, nors ją atlikdami patys žiovavo iš nuobodulio. Kodėl jie pakeitė nuomonę? Meluodami studentai išgyveno vidinį konfliktą, todėl, kad jo išvengtų, nesąmoningai pakeitė savo nuomonę (simbolinė pinigų suma buvo per maža melui pateisinti). Jie įtikėdavo, kad užduotis buvo įdomi ir ramia širdimi suteikdavo reikalaujamas instrukcijas kitiems tyrimo dalyviams.
Šis eksperimentas puikiai iliustruoja kognityvinio disonanso fenomeną. Norėdami išspręsti vidinius konfliktus, kylančius dėl mąstymo ir elgesio neatitikimų, mes pradedame tikėti tuo, kas padeda juos išpręsti.
Tarkime, iš darbovietės vagiantis darbuotojas susikuria pasiteisinimą, kad taip elgdamasis jis sau atlygina už neapmokėtus viršvalandžius.
Kognityvinio disonanso veikimo principas elementarus – jei veiksmai neatitinka mūsų nuostatų, mes pakeičiame nuomonę tam, kad pateisintume savo elgesį. Jei ką nors gera padarysite savo priešui, tikėtina, kad nuomonę apie jį greitai pakeisite. Išbandykite.