Apie paauglystę sukurta labai daug mitų, paauglystė nušviesta kaip kažkoks tėvų baubas, paaugliai pateikiami kaip nepaklusnūs, atsiskyrę nuo aplinkinių ir susibūrę į savo grupes. Tačiau paauglystė – tai amžiaus tarpsnis, kuriame vyksta daug naujų fizinių ir psichologinių dalykų. Koks bus tėvų bendravimas su paaugliais, priklauso ne nuo šio laikotarpio, o nuo santykių su vaiku viso jo auginimo periodu.
Šis amžius išryškina visas padarytas auklėjimo klaidas ir leidžia atsipalaiduoti visoms susierzinimo ir nepasitenkinimo spyruoklėms, kurias iki tol galima buvo laikyti suspaustomis. Tam tikra prasme
bauginančius paauglystės amžiaus ypatumus galime laikyti atpildu tėvams už „nevykusį“ elgesį su
jais.
Dažniausiai mano praktikoje sutinkami tėvų skundai: vaikas nenori nieko veikti su mumis, nesitvarko kambario, atsikalbinėja. Paanalizuokime pirmąjį tėvų skundą „ vaikas nieko nenori veikti su mumis“.
Kai atžalai yra 3, 4 ar 5 metukai ir jis nori kartu piešti, žaisti su tėvais, pastarieji siunčia savo vaiką viens pas kitą, motyvuodami, kad neturi laiko: mama ruošia vakarienes, tėtis skaito laikraščius. Tokio amžiaus vaikai dažnai girdi tėvų pasakymus „tu jau didelis, gali vienas pažaisti“. Ir kai tas „didelis“ vaikas tikrai užauga, tampa paaugliu, tėtis nori kartu eiti dirbti į kiemą, ar važiuoti žvejoti, paauglys sako, kad jam neįdomu ir jis susitaręs susitikti su draugais. Jis tiesiog nėra išmokytas laiką leisti kartu su tėvais.
Kodėl paaugliai nesitvarko kambario? Bet ar jie tikrai nesitvarko? Gal jie palaiko tokią tvarką, kuri jiems yra priimtina? Dažniausiai tėvai verčia vaikus elgtis pagal savo nustatytus standartus. Bet paauglys juk turi savo nuomonę. Kur yra parašyta, kokia tvarka turi būti palaikoma kambaryje?
Kitas svarbus momentas: jei paauglys turi savo kambarį, tai jo kambarys yra jo asmeninė erdvė ir jis kovos su bet kuo, kuris įsiveržia į jo asmeninę erdvę. Tėvai turi nustatyti bendras visai šeimai galiojančias taisykles: pvz. kad lovos visuomet būtų paklotos, nebūtų dulkių (nes jos kenkia sveikatai), kad kambaryje nesimėtytų neplauti indai. Ir šių taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai, ne tik paauglys, gyvenantis tuose namuose.
Tuo pačiu paauglys nori, kad į jo asmeninę erdvę be atsiklausimo niekas nesikėsintų, net tėvai, kuriems atrodo, kad jie bet kada gali įeiti į paauglio kambarį, daryti tvarką, imti be atsiklausimo daiktus. Konsultuojant paauglių tėvus dažnai klausiu, kaip jie reaguoja, kai į svečius atvyksta anyta ar mama ir pradeda be atsiklausimo daryti savo tvarką vaikų namuose? Abu tėvai vienareikšmiškai atsako, kad dėl to ir kyla didžiausi konfliktai. Bet jie juk suaugę, o paauglio asmenybė ir psichika dar tik formuojasi, todėl jis į viską reaguoja perdėtai jautriai.
Paauglystėje agresyviai elgiamasi irgi paprastai norint apsaugoti save, įsitvirtinti, siekti pripažinimo, įvertinimo ar patenkinti poreikius. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
Pirmiausia, tikėtina, kad kuo nesaugesnis jausis paauglys, tuo agresyviau jis elgsis. Nesaugumas gali rastis iš ankstesnės patirties, iš nesaugios, visiškai neprognozuojamos ar agresyvios aplinkos, arba iš nesaugių – nepastovių, nenuspėjamų ar smurtinių – santykių su vaiką globojusiais asmenimis.
Antra, kadangi agresija siejama su nepatenkintais poreikiais, agresyvus elgesys būdingesnis paaugliams, kurie jaučiasi negaunantys to, ko jiems labiausiai reikia (ir tai anaiptol nėra materialūs dalykai).
Paprastai visa, ką paaugliai nori pasakyti mums savo agresyviu elgesiu, tai: „Esu vertas bent kiek pagarbos. Nusibodo, kad visi siunčia mane velniop“. Paprastai konkrečiomis aplinkybėmis rodyti pagarbą tikrai nėra sunku: užtenka į paauglį kreiptis kaip į sau lygų suaugusį žmogų. Pavyzdžiui, jei norime paauglio pagalbos, reiktų sakyti „ gal galėtum man padėti, be tavęs neįveiksiu šio darbo“.
Vienas svarbiausių bendravimo sėkmę lemiančių gebėjimų yra empatija. Tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmus, poreikius, neatsisakant savo paties poreikių ir neprisiimant už juos atsakomybės.
Svarbu atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų – pirma, suprasti kitą dar nereiškia, kad būtinai reikia kažką daryti, mėginant pakeisti tuos jausmus ar patenkinti poreikius. Užtenka parodyti supratimą ir padėti pačiam paaugliui suprasti savo jausmus ir poreikius.
Antra, suprasti paauglį ir priimti jį kaip individualią asmenybę, turinčią savo patirtį, poreikius, jausmus, visiškai nereiškia atleisti jį nuo atsakomybės, išteisinti.
Straipsnio autorė Viktorija Grigaliūnienė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė.
Šis rašinys - dalis „Vaikų linijos“ organizuojamos akcijos „Išgirsk vaiką“. Akcijos tikslas – paskatinti tėvus skirti daugiau dėmesio bendravimui su savo vaikais.