Lošimas - tarsi narkotikas

„Pralošiau visus savo ir skolintus pinigus, praradau pusę turto, tik nevogiau“, – prisipažįsta buvęs lošėjas, 28 metų kaunietis Darius M. (vardas pakeistas. – Red.).

Jam pavyko įveikti priklausomybę, nors prašymo neįleisti į kazino godūs lošimų organizatoriai paisė ne visada. Darius nelošia jau dvejus metus.

Anoniminiai lošėjai, kurių grupė Kaune renkasi patalpose prie Vytauto bažnyčios, mano, kad neįleidžiamų asmenų sąrašo sudarymas tėra akių dūmimas.

Savanoriško savęs ribojimo nuo azartinių lošimų tvarka įstatymais nėra reglamentuota, todėl lošimų organizatoriai prieš įstatymą nėra atsakingi: neįleisti lošėjo į patalpas – tik verslininkų moralės reikalas.

Pernai Kaune veikė treji lošimų namai, kitaip dar vadinami kazino, ir 20 lošimų automatų salonų. 2010-aisiais pastarųjų mieste buvo 18.

Nors tokių įstaigų skaičius mieste sparčiai neauga, tačiau priklausomybe nuo azartinių lošimų serga ir medikų pagalbos ieško vis daugiau žmonių.

„Mes atnešame didelius pinigus, kam mus stabdyti?“ – klausė priklausomybe nuo azartinių lošimų sergantis Darius, kuris sako perpratęs verslininkų logiką.

Prašymą neįleisti į lošimų namus ir automatų salonus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje jis parašė po ketverių lošiant prabėgusių metų. Šis jo prašymas galios 99 metus. Nepaisant to, Kaune Darių į lošimo automatų salonus įleisdavo.

Darius lošti pradėjo būdamas 21-erių. Nuobodžiaudamas viename draugų vakarėlyje, kuris vyko daugiabutyje, jis išėjo parūkyti į lauką. Pirmame namo aukšte veikė lošimų automatų salonas. „Užėjau, per 15 minučių laimėjau 800 litų ir jau kitą dieną vėl ten sėdėjau“, – pražūtingą pradžią prisimena jaunas vyras.

Keturis mėnesius jį lydėjo sėkmė: laimėdavo vis didesnes, iki kelių dešimčių tūkstančių litų sumas.

Netrukus jam nebereikėjo nei draugų, nei pamėgtų futbolo varžybų. Laikas prie automatų prabėgdavo akimirksniu. „Užeini vakare, išeini ryte“, – prisimena Darius.

Darius turėjo verslą. Tuo metu nekilnojamojo turto statybos buvo įsisiūbavusios visu pajėgumu, tad šioje srityje dirbančiam verslininkui pinigų netrūko.

„Pradėjau dirbti tam, kad galėčiau lošti“, – prisimena kaunietis. Po serijos sėkmingų lošimų atėjo metas pralaimėti. Tuomet vyras pajuto azartą susigrąžinti praloštus pinigus.

Savo aistrą lošti Darius pradėjo slėpti pirmiausia nuo šeimos. „Iš garažo automobilį rankomis išstumdavau, iš buto trečiame aukšte lipdavau pro langą“, – pasakojo kaunietis.

Įklimpęs į lošimų liūną jis nebaigė mokslų, jiems sutaupytus pinigus nunešė lošimų organizatoriams.

Kelis turėtus automobilius vyras pardavė ir gautus pinigus taip pat pralošė. „Pradėjau rengti naują butą, tačiau jis iki šiol atrodo kaip statybų aikštelė“, – kalbėjo kaunietis, pralošęs apie 100 tūkst. litų. Jis džiaugėsi, kad buto pralošti nespėjo.

Po ketverių metų Dariaus priklausomybę pirmas pastebėjo svainis, pamatęs prie lošimų automatų salono ištisomis dienomis stovintį žmonos brolio automobilį.

Žinia netrukus apskriejo visą šeimą. Nors lošėjas akivaizdžią tiesą neigė, tačiau į anoniminių lošėjų grupės susirinkimą nuėjo.

Kaunietis Petras K. (vardas pakeistas. – Red.) taip pat yra parašęs prašymą 99 metus neįleisti jo į lošimų namus. Kad turi aistrą azartiniams lošimams, jis pajuto sulaukęs 33 metų.

Petras į kazino pateko turėdamas darbo reikalų. Turėjo 15 laisvų minučių, kurias išnaudojo prisėdęs prie ruletės.

„Jau patį pirmą kartą man pasisekė, išlošiau 92 litus“, – prieš septynerius metus įvykusią pažintį su rulete prisimena kaunietis.

Tą pačią dieną jis vėl sugrįžo prie ruletės stalo. Lošė visą naktį, iki 8 valandos ryto. „Pralošiau tuos 92 laimėtus litus, kortelėje turėtus pinigus, grynuosius ir iš pažįstamo žmogaus pasiskolintus pinigus. Per naktį netekau daugiau nei uždirbau per mėnesį“, – kalbėjo Petras.

Po patirto šoko į kazino kaunietis negrįžo visą savaitę. Tačiau kai nerimas dėl pinigų sumažėjo, noras vėl patirti adrenalino antplūdį nugalėjo. „Lošdamas stačiau vis daugiau, per kelis mėnesius pralošiau keliasdešimt tūkstančių“, – prisimena lošėjas.

Jo aistrą lydėjo melas, skolos, atsiprašinėjimai iš darbo. Kai baigėsi savi pinigai, Petras ieškojo, kur pasiskolinti. „Turėjau patikimo žmogaus reputaciją, todėl man lengvai skolino artimieji, draugai, pažįstami“, – pasakojo vyras.

Pamažu priklausomybė užvaldė jį visą. Atsikėlęs rytais ruošdavosi eiti į darbą, tačiau pasukdavo į lošimų namus. Prasidėjo konfliktai šeimoje, skolintojai prašydavo grąžinti pinigus.

„Nenorėjau lošti, tačiau negalėjau atsispirti“, – atvirai prisipažino kaunietis.

Kai Petras tapo visiškai priklausomas nuo azartinių lošimų, kazino jis leisdavo kiekvieną dieną. Kelias valandas lošdavo, paskui eidavo ieškoti pinigų ir pasiskolinęs vėl lošdavo. Per metus jis prarado beveik 100 tūkst. litų.

„Pinigai – dar ne viskas. Pralošiau savigarbą, pasitikėjimą, draugus. Savaitė kita – būčiau praradęs ir darbą. Šeimos likimas taip pat buvo pakibęs“, – prisimena vyras.

Kiekvieną jo minutę užimdavo lošimų schemų kūrimas, klaidų analizė ir svarstymas, kur gauti pinigų. Net miegodamas jis sapnuodavo, kad lošia.

Įklimpęs į skolas, vyras pradėjo ieškoti pagalbos. Pirmiausia – savyje.

„Aš – vyras, aš stiprus, aš buvęs sportininkas, man pavyks, – įtikinėjau save. Tačiau taip neatsitiko. Supratau, kad be pagalbos iš šalies baigsiu gyvenimą prie konteinerio“, – prisipažino kaunietis.

Petrui padėjo žmona, ji surado psichologę. Tačiau vien bendravimo su ja nepakako lošimų alkiui numalšinti.

Reikėjo bendravimo terapijos. Ją surado azartinių lošėjų grupėje.

Vyras jau nebeskaičiuoja dienų, kai nebelošia. Apytiksliai – septyneri metai, kai ruletė nebesisuka prieš jo akis.

Tačiau Petras nemano, kad jau pasveiko ir vėl gali lošti. „Tai – nepagydoma liga“, – žino kaunietis. Saugodamasis pagundų, jis net neperka loterijos bilietų, nežiūri filmų ar laidų, neskaito knygų apie azartinius lošimus, nelošia kortomis.

Petras vis dar skolingas artimiesiems ir draugams. Dalis jų nusisuko, kiti juo jau niekada nebepasitikės.

Beveik 10 metų lošimų versle besisukantis Samoilas Kacas tikina esą priklausomybė nuo azartinių lošimų pernelyg išpūsta.

Norint sužinoti realią padėtį, anot lošimų organizatoriaus, reikėtų atlikti reprezentacinį tyrimą.

„Apklausus Estijos gyventojus paaiškėjo, kad 5,5 procento visų gyventojų serga priklausomybe. Jeigu Lietuvoje atliktų tokį tyrimą, gautų 0 procentų sergančiųjų. Lietuviai šia liga neserga“, – įsitikinęs S.Kacas.

Nuo sausio mėnesio jis laikosi B kategorijos lošimų automatų atsakingo lošimo kodekso, kurio esmė – lošėjas gali parašyti prašymą, kad jo neįleistų pro salono duris.

Kas mėnesį visoje Lietuvoje šis sąrašas pasipildo maždaug 8 naujais nariais, Kaune tokių – vos keli. „Vienus įtraukiam į sąrašą, kiti nori, kad išbrauktume“, – aiškino S.Kacas.

Jis pasidžiaugė, kad Lietuvos ekonomika palengva atsigauna, todėl ir į lošimų automatų salonus užsuka daugiau žmonių. Vien Kaune šiam verslininkui priklauso 16 salonų.

Kaune lažybų punktų per pastaruosius metus nepadaugėjo, tačiau kasmet daugėja norinčių lažintis kauniečių.

Dažniausiai į lažybų punktus užsuka 20 – 40 metų amžiaus vyrai.

13-os lažybų punktų tinklą Kaune valdančios bendrovės direktorius Dainius Gulbinas pasakojo, kad dideles sumas pastatyti išdrįsta nedaug žmonių.

„Paprastai būna nedidelės sumos – nuo 20 iki 100 litų, daugiau klientų užsuka per įvairių sporto šakų čempionatus“, – teigė D.Gulbinas.

Prašančiųjų neįleisti į lažybų punktą ši bendrovė esą neturi. „Su šia problema daugiau susiduria lošimų automatų salonai“, – aiškino direktorius.

2011 metų pabaigoje 2244 žmonės buvo parašę prašymus apriboti jų galimybę patekti į lošimų vietas.

Kasmet šalyje į anoniminių lošėjų (AL) susirinkimus ateina po 100 naujų priklausomybe sergančių žmonių. Metams bėgant šis skaičius vis auga: pavyzdžiui, 2005-aisiais pagalbos ieškojo vos 15 lošėjų.

Kaune esančios grupės susirinkimuose dalyvauja 10–15 žmonių. Tačiau tikslių skaičių, kiek kauniečių turi šią priklausomybę, nėra. AL grupė Kaune renkasi patalpose prie Vytauto bažnyčios. Susirinkimai vyksta pirmadieniais ir penktadieniais. Informacija teikiama elektroniniu paštu anoniminiailosejai@gmail.com.

Pernai Lietuvoje padidėjo B kategorijos lošimų automatų salonų ir pačių įrenginių skaičius. Didžiausias per pastarąjį dešimtmetį jis buvo 2008 metais – 2505, ekonomikos nuosmukio laikotarpiu pačių automatų įrenginių buvo keliais šimtais mažiau, o pernai skaičius paaugo iki 2314. Lažybų punktų taip pat padaugėjo – visoje Lietuvoje jų yra 187.

Dvylikos Lietuvoje veikiančių lošimų organizatorių įplaukos pernai siekė daugiau kaip 1 milijardą litų, išmokėta daugiau kaip 900 mln. litų laimėjimų. Trečdalį lošimų organizatorių įplaukų sudarė B kategorijos automatų įplaukos.

„Priklausomybių priskaičiuojama keli šimtai. Nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų kokios nors priklausomybės. Tiesiog kartais ji nėra taip įvardijama, pavyzdžiui, priklausomybė nuo žiniasklaidos, nuo informacijos, apsipirkinėjimo manija, darboholizmas.

Tačiau ne nuo visų priklausomybių reikia gydyti. Gydymas taikomas tais atvejais, kai potraukis kelia problemų, žalojamas pats žmogus, kenčia jo artimieji, aplinkiniai.

Į medikus dažniausiai kreipiasi dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo sukeltų problemų, potraukio azartiniams lošimams, tabako priklausomybės, nuo kompiuterinės ar internetinės priklausomybės kenčiantys kauniečiai.

Per pastaruosius kelerius metus padaugėjo žmonių, ieškančių pagalbos dėl potraukio azartiniams lošimams. Kartais per savaitę atvyksta po kelis pirmą kartą besikreipiančius pacientus. Dažnai asmenys, priklausomi nuo patologinio potraukio lošti, kartu turi ir kitų psichikos sutrikimų: priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, maniją, depresiją, nerimą, nemigą, vidinę įtampą.

Patologinis potraukis lošti – vienas iš potraukių kontrolės sutrikimų, tai – labai rimta lėtinė progresuojanti liga, dažnai sugriaunanti ne tik paties ligonio, bet ir jo artimųjų gyvenimus.

Yra nemažai duomenų, kad potraukį lošimams lemia daug veiksnių – pradedant genetiniais ir baigiant sociokultūriniais. Nemažai patologinių azartinių lošėjų bent vienas iš tėvų yra buvęs priklausomas nuo azartinių lošimų.

Didelę reikšmę formuotis priklausomybei turi prieinamumas. Kuo didesnės ir palankesnės sąlygos lošti, tuo daugiau ir dažniau atsiranda lošiančiųjų. Kuo anksčiau pradedama lošti, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus gali tapti priklausomas nuo lošimų.

Šalyse, kuriose lošimai legalizuoti, su šia problema susiduria apie 3 procentus suaugusiųjų. Vyrams potraukis žaisti azartinius žaidimus pasireiškia 3 – 4 kartus dažniau nei moterims.

Ne visi lošėjai turi patologinį potraukį lošti. Yra išskiriama atskira vadinamųjų „socialinių lošėjų“ grupė, kurie sudaro apie 70 proc. lošėjų. „Socialiniai lošėjai“ lošia nedažnai, dažniausiai iš nedidelių sumų, paprastai su draugais leisdami laisvalaikį.

Patologinio lošimo pradžią gali išprovokuoti dažnas buvimas lošiant kitiems, psichologiniai stresai ar įvairios netektys. Vidutiniškai kas penktas patologinis lošėjas yra bandęs nusižudyti, o 11 proc. patologinių lošėjų sutuoktinių (partnerių) taip pat bandė nusižudyti, nes nebegalėjo pakelti artimo žmogaus nekontroliuojamo lošimo sukeltų problemų naštos.

Gydoma ne tik vaistais, bet ir taikant individualią ar grupinę psichoterapiją, ligonis mokomas atsipalaidavimo technikų (įtampai ir stresui įveikti), susipažįsta su dvylikos žingsnių programa, lanko anoniminių azartinių lošėjų grupę, jam taikoma šeimos terapija.“