Tačiau, kai vyras ateina, pavyzdžiui, į restoraną ir nori susipažinti su kuria nors moterimi, jis pirmiausia atkreipia dėmesį į jos išvaizdą. O ne tokios patrauklios ir simpatiškos neturi galimybių įrodyti, kad jos - švelnios, geros, rūpestingos ir dėmesingos. Tuo tarpu susirašinėjant internete nėra to vadinamojo „baro sindromo“. Mat tyrimo duomenimis, 90 proc. vyrų yra įsitikinę, kad bendrauja su patrauklia ir įdomia moterimi, net ir nematydami jos nuotraukos. Tyrėjams taip pat pavyko išsiaiškinti dar vieną labai įdomų dalyką: kai vyrai atsisėda prie kompiuterio ir užeina į kurį nors pažinčių portalą, tai, kaip paplūdimyje, nesąmoningai įtraukia pilvą.
Internetas tuo ir gerai, kad iš išvaizdos nelabai simpatiški vyrai ir moterys gali susipažinti ir daug ką papasakoti apie save. O jei po to jie susitinka realiame gyvenime, tai, žiūrėk, gali atsirasti abipusis ryšys, kad jau nebesvarbu, jog vyras, švelniai kalbant, ne atletiško sudėjimo, o moteris... tiesiog moteris, o ne Monica Bellucci.
- Dabar įvairiausių pažinčių portalų - nors vežimu vežk, juose prisiregistravę dešimtys tūkstančių žmonių, norinčių surasti savo antrąją pusę arba sekso partnerį. Daugybė viena už kitą gražesnių ir dailesnių tų pačių merginų bei moterų nuotraukų metų metais puikuojasi internete, bet, panašu, kaip nepavyksta, taip nepavyksta joms surasti to vienintelio ir nepakartojamo. Kaip manote, kodėl?
- Dažnai tokios moterys ne visai žino, ko ieško: ilgalaikių santykių, eksperimentų, įvairovės, vienatvės/vienišumo pakaitalo ar patvirtinimo, jog visi vyrai yra niekšai, seksualiniai maniakai ir išnaudotojai. Žinoma, paskelbus savo anketą keliuose portaluose, tikimybė rasti partnerį didėja, bet kartu didėja ir neadekvačių vyrų dėmesys. Tačiau toks dėmesys kelia nusivylimą vyrais, pyktį ant savęs ir norą palikti pažinčių portalą, nors viltis verčia moterį vėl ir vėl grįžti prie naujų pažinčių ieškojimo.
- Panašiai galima pasakyti ir apie vyrus: anketose rašo, kad daug uždirba, sportuoja, neturi žalingų įpročių... Kur čia šuo pakastas?! Gal jie kelia per daug didelius reikalavimus moterims?
- Iš tikrųjų gana dažnai būna neadekvačiai iškelti reikalavimai, bet didesnė problema ta, jog dažnai vyrai nežino, ko nori: epizodinio sekso, paplepėti, pasiguosti ar pasipuikuoti.
Pagrindinė priežastis, kodėl sunku rasti tą vienintelį(ę) yra ta, jog labai dažnai virtualus bendravimas neatitinka gyvo vaizdo - anketos nuotrauka neatitinka originalo, virtualus savęs pristatymas neatitinka tikrovės ir t. t. Šie neatitikimai nepateisina lūkesčių ir kelia nusivylimą.
- Kai žiūriu į tuos atletiško sudėjimo rudaakius brunetus, mėlynakius, šviesiaplaukius, gundančiai besišypsančius širdžių ėdikus, plikagalvius, apsinuoginusius plaukuotas krūtines, mačo, pradeda svaigti galva. Ir man patinka mažiausiai 10-15 iš jų. Sakykit, kaip išsirinkti iš tos gausybės, kaip atspėti, kuris man skirtas? Ar galima tikėtis su jais rimtų santykių?
- Visada galima tikėtis rimtų santykių, o atspėti, kuris tau skirtas, yra sunku. Ir greičiau galima ne atspėti, o suprasti, koks yra žmogus, susitikus su juo akis į akį. Net ir ilgalaikis virtualus bendravimas tikrai neatstoja ir to vieno susitikimo gyvai.
- Juk jums taip pat teko išmėginti savo kailiu galimybę išsirinkti vieną iš trijų moterų televizijos pažinčių laidoje „Būk mano meile!“, bet tikriausiai taip ir nepavyko. Ar pasirinkimas buvo per menkas, ar tiesiog į tą šou žiūrėjote, kaip į žaidimą ir malonų laiko praleidimą?
- Ši laida iš esmės yra šou, tačiau joje dalyvauja žmonės su savo tikrais lūkesčiais ir ketinimais. Todėl tikrai nežiūrėjau į tai, kaip į šou. Visos trys moterys, su kuriomis teko bendrauti laidoje, išties yra žavios, malonios ir vertos dėmesio. Tiesiog rinkdamasis aš nepajutau to širdies virpesio, bylojančio: štai ji - mano vienintelė! Taip jau atsitiko, kad susirinko per daug skirtingi keturi žmonės.
- O kokia tikimybė sėkmingai susirasti savo antrąją pusę išsiskyrusiai moteriai ar našlei su vienu, dviem vaikais? Tikriausiai vyrai skersomis žiūri į tokias moteris, nes juk per didelė atsakomybė užsikrauti ant savo pečių svetimus vaikus.
- Tikimybė kiek mažesnė, palyginti su jaunomis, netekėjusiomis moterimis, tačiau tikrai neverta to dramatizuoti. Moterys, turinčios santuokos ir motinystės patirtį, psichologiškai yra brandesnės, stabilesnės ir patikimesnės. Ir dažnai būna taip, kad būtent dėl šių savybių vyrai jas ir renkasi. O kas dėl atsakomybės, tai bet kokie rimti santykiai yra susiję su įsipareigojimais ir vaikai iš pirmų santuokų tik parodo priimamo sprendimo ir atsakomybės rimtumo lygį.
- Vienas pažinčių portalas skelbiasi garantuojantis tik rimtas pažintis - užpildžius psichologų sudarytą testą nereikia patiems ieškoti naujų pažinčių. Kompiuterinė sistema atrenka suderinamus ir labiausiai tinkančius partnerius. Vadinasi, galima ramiai įsitaisyti ant minkštasuolio, gurkšnoti kavą ir laukti, kol sistema atsiųs į elektroninę pašto dėžę tinkamiausio (bet ar patinkančio?) partnerio duomenis. Ar iš tikrųjų taip? Paaiškinkit šio reikalo mechanizmą ir ko juo siekiama?
- Tiesą pasakius, man neteko matyti to portalo anketų ir nežinau, kokiu principu jos sudaromos, todėl negaliu komentuoti. Noriu tik pažymėti, kad pildydamas psichologinę anketą žmogus natūraliai subjektyviai save įvertina. Tuo tarpu labai dažnai yra skirtumas tarp to, kaip mes matome save, ir to, kaip kiti žmonės mato mus. Todėl „anketinis susipažinimas“ tikrai negali garantuoti 100 proc. tikimybės rasti savo antrąją pusę.
- Kaip manote, kiek, tikėtina, žmonių, susipažinusių internete, sukuria šeimas: viena pora iš dešimties tūkstančių, ar dvi, trys?.. Man asmeniškai žinomas tik vienas atvejis, kurį perskaičiau kažkuriame leidinyje, kai pora atrado vienas kitą internete ir sėkmingai susituokė.
- Tikslios statistikos neteko matyti, tačiau galiu pasakyti, kad asmeniškai pažįstu keturias poras, susipažinusias internete. Visos šios poros bent jau kol kas jaučiasi visai laimingos.