Psichoterapeutas O. Lapinas: „Priklausomybė nuo sekso – lyg nuolatinis troškulys“

Portalas lrytas.lt pasidomėjo erotomanijos sąvoka: kas tai per priklausomybė, dėl ko ji kyla ir ką daryti žmogui, kuris pats to nesuvokdamas tampa sekso vergu? Apie visa tai paklausėme žinomo psichoterapeuto, seksologo Olego Lapino.

Daugelis turinčių priklausomybę nuo sekso slepiasi nuo visuomenės ir stengiasi to neviešinti, todėl koks skaičius tokių žmonių yra – sunku pasakyti. Erotomanija – intymus dalykas, apie kurį mažai kas drįsta viešai šnekėti. Pasak O. Lapino, į specialistus kreipiasi maždaug 10 proc. sergančių žmonių, iš kurių po ilgalaikės terapijos kurso, savo problemą išsigydo maždaug pusę.

Smegenys įsimena malonumo jausmą

Pasak jo, nėra žmonių, kurie būtų apsaugoti nuo bet kokios priklausomybės. Todėl erotomanija gali išsivystyti bet kuriam žmogui lygiai taip pat, kaip ir bet kuri kita priklausomybė. „Žmogaus smegenys įsimena dalykus, kurie teikia malonumą. Jos yra tarsi užprogramuotos ir veikia iš inercijos kai pajunta malonų dirgiklį“, – teigia O. Lapinas. Kitaip tariant, jeigu žmogus išgėręs alkoholio pajunta nusiraminimą, atsipalaiduoja ir jo kūną užplūsta šiluma – jis alkoholį susieja su teigiamomis emocijomis ir kitą kartą, kai pajunta, jo nuotaika prasta – griebiasi butelio. Psichoterapeuto teigimu, erotomanai jaučia nuolatinį poreikį patirti seksualinę palaimą, todėl dažnai kartojami dalykai labai stipriai įsirašo į žmogaus pasąmonę, o vėliau nuo jų atprasti tampa ypač sunku.

Specialistų nuomone, auklėjimas vaikystėje ir vėliau išsivysčiusi erotomanija tarpusavyje tiesiogiai nėra susiję – tam įtakos gali turėti nebent konkretūs atvejai, kai tėvai ar kiti artimi giminaičiai taip pat kentėjo dėl šios priklausomybės. Dažniau priklausomybę nulemia nepilnavertiškumo kompleksas. Psichoterapeutas taip pat užsimena, kad nėra patvirtintų tyrimų, jog šią ligą nulemia genai. „Daugelis žmonių dėl to kaltina savo dėdes ir senelius, tačiau taip sakyti – nėra pagrindo“, – užsimena jis. Pasak specialisto, viskas yra daug paprasčiau: tiesiog žmogus, įsitraukęs į seksualinius žaidimus, praranda realybės pojūtį ir pradeda gyventi savo paties susikurtame pasaulyje, kuris jam neša malonumą.

Tiesa, erotomanui pasitenkinimą gali kelti ne tik lytiniai santykiai, bet ir pats gundymo procesas – yra nemažai atvejų, kai viskas apsiriboja vien liguistu priešingos lyties viliojimu. Jeigu prisimintume istorines asmenybes – tokie buvo legendinis meilužis Giacomo Casanova, moterų numylėtinis Donas Giovanni, tarp moterų nimfomanių – Senovės Romos imperatorienė Valeria Messalina, ištvirkusiais skandalais garsėjanti renesanso dama Lucrezia Borgia ir daugelis kitų.

„Įdomiausia, kad visi jie buvo vertinami kaip herojai, o moterys – išaukštinamos, kaip sėkmingos „medžiotojos“. Tačiau šie žmonės tiesiog kentėjo nuo erotomanijos, o viduje gyveno įprastą paprastų žmonių gyvenimą“, – pasakoja O. Lapinas. Norintiems geriau suprasti, ką jaučia priklausomi žmonės, jis iškelia klausimą: „Įsivaizduokite, kad visuomet jaučiate nuolatinį troškulį. Ar galėtumėte ramiai žiūrėti į pilną vandens stiklinę, net žinodami, kad jums draudžiama gerti?“ Ir nors galbūt kiekvienas į šį klausimą atsakys skirtingai, viena aišku – šie žmonės kasdien kovoja su savimi bandydami rasti kompromisą tarp savo sąmoningai suvokiamų minčių ir neprognozuojamų pasąmonės poreikių.

Tačiau O. Lapinas skuba patikinti – erotomanai nėra kažkokia ypatinga žmonių rūšis. Tai tiesiog žmonės, kurie turi liguistą priklausomybę nuo sekso. „Klaidinga manyti, kad seksualinių nukrypimų turintys žmonės – bjaurūs, smirdantys, valkatos ar alkoholikai. Erotomanija, kaip ir bet kuri kita priklausomybė, gali užvaldyti net ir labai aukštais dvasiniais idealais gyvenantį žmogų: kunigą, moralistą, šventąjį – neretai taip ir atsitinka“, – pasakoja O. Lapinas ir priduria, kad pasitaiko atvejų, kai inteligentiški, išsilavinę ir kultūringi žmonės supranta, kad yra ne tik erotomanai, bet ir eksibicoinistai, pedofilai. Tiesa, jiems patiems tai suvokus, dažniau apima ne palaimos, o kaltės ar gėdos jausmas, pykstama ant savęs už tai, kad mintys nepajėgia kontroliuoti kūno. Pasak jo, tokiu atveju žmogus išgyvena didžiulį vidinį konfliktą, nes jų patiriami seksualiniai išgyvenimai dažnai prieštarauja jų pačių vertybėms.

Priklausomybė – tai ženklas, kai tam tikra situacija tampa nevaldoma. „Jeigu gyventumėte asketišką gyvenimą – užsiimtumėte joga, valgytumėte vegetarišką maistą ir turėtumėte žemą hormonų lygį – galbūt laikui bėgant galėtumėte prislopinti erotomanijos požymius“, – mintimis dalinasi žinomas psichoterapeutas, tačiau prasitaria, kad net šventųjų patirtis rodo, jog kovoti su nenumaldomu seksualiniu geismu sunkiai pavyksta net tiems, kurie laikosi griežto celibato.

Todėl svarbu laiku pripažinti, kad tai – liga, kurią reikia gydyti. Tuomet ieškoma pagalbos – kreipiamasi į psichoterapeutą, kunigą ar net būrėją. O. Lapinas pasakoja, kad ir jam teko konsultuoti ne viena erotomanija sergantį klientą. Tačiau, jo teigimu, dėl šios problemos dažniausiai kreipiasi ne patys sergantieji, o jų artimieji – šeimos nariai, sutuoktiniai, kuriems sunku susitaikyti su nuolatiniais partnerio keliamais akibrokštais. „Jie supranta, kad tai trukdo šeimai, kad gali turėti socialinių pasekmių. Sutuoktiniui perauklėti seksualinę priklausomybę turintį partnerį kaži ar pavyks. Nebent jis pats taps nuo jo priklausomas ir neigs viską nesąmoningai bandydamas jį išteisinti“, – įsitikinęs O. Lapinas.

Pasak jo, egzistuoja du, nuo partnerių tarpusavio prisirišimo priklausantys, žmonių tipai. Vienu atveju sutuoktinis supranta, kad gyvena su ligoniu, kuris jį skaudina, todėl dažnai santykiai baigiasi skyrybomis. Kitu atveju – viskas sudėtingiau. Pavyzdžiui, jeigu moteris supranta, kad jos vyras erotomanas, tačiau ji neturi jėgų jo palikti, ji tampa priklausoma nuo jo paties, kenčia, girdi artimųjų priekaištus, tačiau iš gailesčio ir vadinamos meilės ryžtasi paaukoti net savo savigarbą.

Tačiau nejaugi tai neišgydoma? Ką daryti žmogui, kuris nori grįžti į normalų gyvenimą? Psichoterapeutas taip pat prisimena atvejus, kai klientai savo aistras ilgus mėnesius malšino vaistais, dažnai – antidepresantais, kurie iš tiesų mažina lytinį potraukį, subalansuoja nerimą, atpalaiduoja. „Neverta sakyti, kad visa tai – praeis, – sako O. Lapinas. – Viena, kad gali išgydyti erotomaniją – meilė. Kai ji atsiranda, seksualinis potraukis nukreipiamas į vieną konkretų žmogų ir jausmai bei kūniški troškimai tampa vieniu.“

Pabaigai vertėtų dar kartą pabrėžti, kad erotomanija – tik viena iš daugelio priklausomybės formų, kaip ir alkoholizmas, narkomanija ar, pavyzdžiui, azartinių žaidimų. Ji išplitus taip pat, kaip ir įvairūs psichikos sutrikimai, tokie kaip šizofrenija, piromanija ar dromomanija. Svarbu pabrėžti, kad tokių žmonių nėra labai daug, tačiau, kaip sako O. Lapinas, bet kuris nepriklausomas jaunuolis, kurį sutikote ryte, vakare gali „užsikabinti“ ir praėjus kiek laiko – tapti priklausomas. Psichoterapeutas patikina: „Juk jeigu šiandien pradėsite kasdien be saiko vartoti alkoholį, turbūt per artimiausias Kalėdas, jau galėsite save vadinti alkoholikais.