– Žmogaus ryšys su gyvūnais ne visada pagrįstas meile. Būdamas mažas, nutraukiau musei kojas.
– Charlesas Darwinas vaikystėje mušė šuniukus. Užaugęs jis tokį elgesį pagrindė valdžios troškimu.
Bet dauguma tyrėjų mano, jog tie, kurie vaikystėje kankina gyvūnus, vėliau ima smurtauti prieš žmones ir net gali tapti žudikais. JAV yra miestų, kuriuose sudaromi žmonių, kankinančių gyvūnus, sąrašai.
Vis dėlto rimti tyrėjai sako, jog gyvūnų kankinimas, kaip ir bandymas traukti cigaretės dūmą ar vartoti nešvankius žodžius, – normali vaikystės dalis.
– Kai kurie žmonės augina gyvūnus ne dėl to, kad jie meilūs, o kad juos kankintų.
– Daug kalbėjausi su gaidžių peštukų augintojais. Tai visiškai normalūs ir nuoširdūs žmonės, kurie tikrai myli savo augintinius.
Bet tai jiems netrukdo prie gaidžio kojų pririšti aštrių pentinų, įleisti į ringą, žinant, kad priešininkas gali jį mirtinai sužaloti.
Šie žmonės man teisinosi tuo, kad gaidžiai į pasaulį atėjo kovoti – jiems tai patinka, tai visiškai natūralu.
– Esate sakęs, kad geriau būti koviniu gaidžiu nei višta.
– Kovinis gaidys gyvena ilgiau ir geriau. Jis tinkamai lesinamas ir gali laisvai vaikštinėti tol, kol patenka į ringą, kur turi 50 procentų tikimybę likti gyvas.
Nupenėti skirta višta gyvena su dešimtimis tūkstančių tokio pat likimo seserų ankštoje patalpoje, niekada nemato saulės šviesos.
Paskui višta pakabinama galva žemyn, nugalabijama vandens pripiltoje vonioje elektros smūgiu, kartais jai nepraradus sąmonės.
Dėl to gaidžių kovą moraliniu požiūriu vertinu aukščiau nei tokios vištos valgymą.
– Bet valgote vištieną, ar ne? Tai kažkaip nesuderinama.
– Gyvūnų teisių gynėjai man priekaištauja, kad aš nepalaikau jų. Bet juk žmogaus ir gyvūnų santykiai – mano tyrinėjimo sritis, ir aš privalau išlikti objektyvus. Nenoriu palaikyti vienos pusės.