Varviko universiteto psichologai ištyrė grupę 7-8 metų vaikų ir nustatė, kad net 90 procentų gyvūnus namie laikančių vaikų juos įvardijo, kaip vieną svarbiausių dalykų savo gyvenime. Įdomu tai, kad numylėtiems augintiniams šiame “svarbos sąraše” nusileido net draugai ir mokytojai. Savo gyvūną vaikai vadino “supratingiausiu pašnekovu”, “ geriausiu draugu”, “paslapčių saugotoju”, “gynėju” ir t.t. Pasak specialistų, ryšys su naminiu gyvūnu vaikams buvo toks svarbus dėl pozityvumo – augintinis jų neteisė, neprimetinėjo savo lūkesčių, mylėjo besąlygiškai ir ištikimai, visada išklausydavo ir suprasdavo. Paklauskite savęs, ar norėtumėte turėti bent vieną draugą, turintį visas šias savybes?
Tačiau draugystė – ne vienintelė teigiama savybė, kurią turi naminiai gyvūnai. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutės, vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Minialgienės, augintiniai ne tik skatina fizinį vaiko vystymąsi, bet ir yra tarsi naminiai psichologai – katė ar šuo gali tapti trūkstama grandimi tarp drovaus vaiko ir aplinkos, su kuria jam sunku rasti kontaktą. Juk išėjus į kiemą su šuneliu daug drąsiau prieiti prie kitų vaikų, o pokalbiai apie augintinį gali palengvinti bendravimą. Be to, pastebėta, kad turinčio augintinį vaiko savivertė yra aukštesnė, jam lengviau konkuruoti su bendraamžiais - “Jono šuo mažas, o mano didesnis, abu mokėme juos atnešti pagaliuką”. O ar žinojote, kad kartais šuo gali net išmokyti vaiką skaityti? Yra žinomas atvejis, kai sunkiai skaitęs vaikas pamėgo šį užsiėmimą, kai tėvai padovanojo jam taksą, kuris gulėdavo berniukui ant kelių, kai šis mokėsi skaityti. Turėdamas neteisiantį ir neskubinantį draugą, vaikas pasiekė puikių rezultatų!
D. Minialgienė pabrėžia, kad būdami su gyvūnais vaikai mokosi bendravimo apskritai – išmokęs paisyti augintinio poreikių, rūpintis juo, elgtis pagarbiai, vaikas lengviau adaptuosis ir darželyje, ar mokykloje. Mylimas augintinis – tai ne tik neišsenkantis meilės, šilumos, saugumo šaltinis pačiam vaikui. Psichoterapeutė pasakoja, kad į konsultaciją ateina tėvai ir sako, kad gyvūnas sujungė, apvienijo visą šeimą, namuose atsirado daugiau džiaugsmo ir meilės, bendrystės jausmas.
Norėtumėte, kad vaiko raida vyktų kuo harmoningiau? Vadinasi, tikrai verta pasvarstyti apie gyvą draugą savo vaikui, juk augintinis – tai nauji potyriai, įspūdžiai, pojūčiai, išgyvenimai, kuriuos patirdamas mažylis vystysis greičiau, jo pažinimo ribos išsiplės, o jausmų pasaulis pasipildys teigiama patirtimi, kuri taip pat skatins raidą. Juk bendraudamas su bendraamžiais ar suaugusiais, vaikas patiria įvairių sunkumų, o santykiai su augintiniu paremti ne žodžiais, o jausmais, todėl klostosi paprasčiau, tarsi natūraliai.
UAB „Veterinarinės medicinos centras“ direktorius, veterinarijos gydytojas Vytautas Mačijauskas, pastebi, kad į gyvūną vis dažniau žiūrima kaip į šeimos narį, ir tik retais atvejais jis perkamas kaip žaislas vaikui. Džiugu, kad vis dažniau dar prieš apsispręsdami, ką auginti, šeimos nariai konsultuojasi su specialistais. Manau, kad tokios konsultacijos būtinos, kad vėliau visi komfortabiliai jaustųsi ir gyvūnas atneštų tik geras emocijas. Patarčiau augintinį įsigyti su kilmės dokumentu, nes tokie gyvūnai yra kryptingai veisiami ir atitinka tai veislei būdingus standartus, charakterio savybes, yra daug lengviau socializuojami, geriau adaptuojasi naujoje aplinkoje ir tai sukelia mažiau problemų šeimai. Kartais gyvūnas pasirenkamas per didelis, per judrus, kai ypač mažam vaikui reikia švelnaus ir mėgstančio žaisti bei bendrauti gyvūno. Manau, kad šuo reikalauja daugiau dėmesio nei katė, ar graužikai, tačiau jis prieraišesnis.
Kartais tėvai klausia, kurios šunų veislės tinka ramesniam ar judresniam vaikui. Ramaus būdo žmonėms patarčiau įsigyti basetą, škotų aviganį, pekiną, jorkšyro terjerą, labradoro ar auksaspalvį retriverį. Su judria šeima laimingai gyvens toiterjeras, biglis, Vakarų Škotijos baltasis, kiti terjerai. Vaikui iki 7 metų labiau rekomenduočiau laikyti katinėlį, - juo pasirūpinti bus lengviau, arba mažuosius gyvūnus: šinšilas, jūrų kiaulytes, triušelius, papūgas, žuveles.
Vis dėlto, pasak psichoterapeutės, vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Minialgienės, tėvams nederėtų pamiršti, kad mažas vaikas iki 7-9 metų negali visiškai savarankiškai rūpintis augintiniu. Dėl to, įsigydami gyvą draugą, tėvai turėtų prisiimti atsakomybę už jo priežiūrą ir gerovę. Žinoma, galima, ir net reikia dalintis su vaiku gyvūno priežiūra, tačiau dar prieš ištardami lemtingąjį “taip” augintinio prašančiam vaikui, pagalvokite, kokį gyvūną iš tiesų galite turėti. Nieko nėra blogiau už situaciją, kai tėvai leidžia vaikui parsinešti išsvajotąjį šuniuką ar katinėlį, o po to šantažuoja jį grasinimais, neva, jei pamirš sutvarkyti jo vietą, ar pavedžioti, - augintinis bus atiduotas. Straipsnio pradžioje kalbėjome apie tyrimus, parodančius, kokie svarbūs vaikams jų augintiniais, tad įsivaizduokite, kokį stresą jie patiria, jei kas grasina tą mylimiausią draugą atimti! Taigi, svarbus momentas – imdami gyvūną turite žinoti, kad turėsite jį prižiūrėti, o vaikas galės jums padėti. Beje, daug geriau, nei nuolatiniai priminimai ir grasinimai, pasak D. Minialgienės, veikia tėvų pavyzdys – jei vaikas matys, kaip tvarkote narvelį, beriate maistą, ar šluostote šuneliui letenėles – netruks ir pats, savo noru, prisijungti prie šių darbų.
Kitas svarbus dalykas – vaiko saugumas. Nepamirškite, kad gyvūną valdo instinktai, tad labai tąsomas net švelniausias šuo gali įkąsti, žiurkėnas įdrėksti ir pan. Todėl savo pavyzdžiu mokykite vaiką pagarbaus elgesio su gyvūnais, o mažesnių nepalikite vienų su augintiniais.
Rinktis gyvūną derėtų ne tik pagal vaiko norus, ar gyvūnų “madas”, bet ir atsižvelgus į vaiko temperamentą, charakterį, šeimos įpročius. Lietuvoje gyvūnų terapija nėra labai išvystyta, tačiau psichologai nustatė, kad tinkamai pasirinktas gyvūnas gali padėti vaikui, pavyzdžiui, - hiperaktyvus mažylis mokytųsi susikoncentruoti, nusiraminti, o ramesnis – drąsiau elgtis, komunikuoti.
Intravertiškesniems, flegmatiškos prigimties vaikams psichoterapeutė - psichiatrė D. Minialgienė pataria auginti gyvūnus, su kuriais gali bendrauti garsais ir prisilietimais: tiktų jūros kiaulytės, pelytės, žiurkėnai, akvariumas. Itin teigiamai vaikus ir suaugusiuosius veikia katinai – glostydami jų švelnų kailį, klausydamiesi murkimo nusiraminame, pamirštame rūpesčius. Paukščiai labiau tiktų linksmesnio būdo, aktyvesniems vaikams – nustatyta, kad pernelyg tylioje, liūdnoje aplinkoje plunksnuočiai linkę sirgti ir elgtis agresyviau. Hiperaktyviems, ar šiaip, judresniems vaikams labai tiktų šunelis – bėgiodamas su juo vaikas išnaudotų energijos perteklių. Kita vertus, hiperaktyviam vaikui svarbu išmokti sutelkti dėmesį, tad čia labai praverstų ir akvariumas – tėvai gali paprašyti vaiko atsisėsti ir pasekti, kur plaukia ši žuvytė, papasakoti sugalvotų istorijų apie povandeninį pasaulį. Beje, manoma, kad akvariumas taip pat labai tiks racionalaus mąstymo, į kolekcionavimą linkusiems mažiesiems.
Renkantis gyvūną reikia pagalvoti, ką vaikas su juo galės veikti? Žiurkėnai, pelės, šinšilai, jūrų kiaulytės - mažiau bendraujantys gyvūnai, galintys įkąsti mažesniam vaikui, be to, dalis jų aktyviau gyvena naktį, o dieną miegą. Tad jei vaikas svajoja apie aktyvų bendravimą su augintiniu, reikėtų galvoti apie katinėlį, šunelį ar papūgą. Nepatartina pirkti egzotinių gyvūnų - netinkamoje priežiūroje jie gali ne tik susirgti, bet ir numirti, o augintinio mirtis nėra lengvas išgyvenimas vaikui.
Nors labai smagu gyvūnėlį auginti, anksčiau ar vėliau susidursite su jo netektimi. Gimimas, gyvenimas ir mirtis – natūralus gyvybės ratas, su kuriuo vaikas taip pat geriausiai susipažįsta per gyvūnijos pasaulį. Meilė gyvūnui – subtilus jausmas, kurio negalima nuvertinti. Net jei jums tai “tik” pelė – vaikui ji – mylėtas draugas. Todėl jokiu būdu nebandykite slėpti nuo vaiko, kad jo gyvūnas mirė. Nekeiskite vieno gyvūnėliu kitu, neva mažylis nepastebės, ir neišgyvens. Nereikia saugoti vaiko nuo išgyvenimų, - gerbkite vaiko jausmus, ir supraskite jį. Paaiškinkite, kad gyvūnas jau nugyveno savo gyvenimą, kad visi jį mylėjote, visuomet prisiminsite, ir kad liūdite kartu su juo. D. Minialgienė pabrėžia, kad psichologinei vaiko raidai labai svarbu išgedėti prarasto gyvūno, tad neišmeskite augintinio į šiukšlių dėžę – nesvarbu, ar tai žuvelė, ar žiurkėnas, ar katinas – palaidokite jį įdėję į dėžutę, tegul vaikas padeda ant kapelio gėlytę – juk liūdėti netekus draugo yra normalu, ir net būtina. Neskubėkite pirkti kito gyvūno, tegul vaikas iš pradžių atsisveikina su buvusiu augintiniu, nurimsta, ir tik tuomet pasvarstykite, kokio augintinio norėtų dabar.
Žinoma, jei sąlygų naminiam gyvūnui nėra, tėvai gali atsisakyti jį laikyti. Vis dėlto, negalvokite, kad katinėlis ar šuniukas – tik eilinė vaiko užgaida. Prisiminkite dainos žodžius “reikia draugą turėti, būtinai reik turėti, nors vienintelį draugą, kad galėtum tikėti, kad galėtum mylėti...”.