Tarptautinę vaikų gynimo dieną ne vienai mamai iškilo klausimas: ar tikrai saugome ir giname savo vaikus?
Pastarųjų mėnesių įvykiai Kaune į šį klausimą atsako neigiamai: štai Garliavoje surengtas didžiulio masto šturmas, kurį buvo priversti žiūrėti net ir patys mažiausi tautos nariai, dar sėdintys vežimėliuose.
Dabartinė vaikų karta gyvena su itin liberaliais, sparčiu gyvenimo tempu besisukančiais ir niekada laiko neturinčiais tėvais. Gal todėl mažieji dalyvauja politinėse kampanijose, suaugusiųjų vakarėliuose, yra tampomi po roko žvaigždžių koncertus ar baikerių šėliones.
„Taip, daugelis tėvų vaikus naudoja kaip įrankius savo tikslams pasiekti ar įvaizdžiui pagerinti, net neklausdami mažųjų nuomonės“, – neslėpdama nerimo tvirtina psichologė Renata Neliubšienė.
– Kaip vertinate tai, kad vaikus tėvai vedasi į įvairias socialines akcijas, piketus, mitingus? – paklausėme daug su vaikais dirbančios specialistės.
– Viena vertus, tėvai augindami savo pačių vaikus turi teisę su jais elgtis taip, kaip nori. Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip stipriai vaikai įtraukiami į tokias akcijas.
Jeigu dar vežimėlyje gulintį vaikelį mama vežasi į triukšmingą renginį, kažin ar mažylis jaučiasi gerai. Jam greičiausiai nesaugu, neramu. Jeigu vaikas labiau prakutęs, tarkim, mokyklinukas, jam tokiame renginyje norėsis suprasti, kas ir kodėl čia vyksta.
Blogiausia, jei pikete dalyvaujantys tėvai iš savo vaikų reikalauja, kad jie kažką darytų ar laikytų. Tuomet vaikas patiria žalą. Tėvai dažnai vaikus išnaudoja savo tikslams pasiekti.
Kiekvienas vaikas nenori jaustis kaltas prieš tėvus, štai kodėl jis neprieštarauja dalyvavimui kokiame nors pikete. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas to nori. Paauglių tėvai jau negali priversti, o štai mažesnius vaikus išnaudoja.
– Prieš savaitę vykusiose eitynėse dėl Garliavos įvykių pirmose gretose ėjo būtent vaikai. Gal Neringos Venckienės šalininkai tikėjosi, kad praeiviai, matydami protestuojančius vaikus, greičiau susigraudins, taps pažeidžiamesni, patiklesni?
– Protestuotojai tikrai labiau atkreipia visuomenės dėmesį, kai minioje turi vaikų. Tačiau baisesnė problema ta, kad retas tėvas savo atžalai suprantama kalba paaiškina, dėl ko protestuojama.
Vaikas tokioje besipiktinančioje minioje mato įvairiausių žmogaus elgesio modelių – ir tikrai ne pačių geriausių. Jeigu jam niekas nepaaiškina, kodėl vienas ar kitas žmogus toks piktas, vaikas gali likti taip ir nesupratęs.
Jeigu vis dėlto tėvas ar mama kažkur vaiką traukia, jis privalo paaiškinti, kodėl ir kaip. Ir tą daryti reikia mažam žmogui suprantama kalba. Aišku, visų detalių ir smulkmenų jam perprasti nepavyks, tačiau ne mažiau svarbu tėvams tokiuose renginiuose vaikui parodyti ir teigiamų dalykų. Kitaip vaikas gali pradėti jausti agresiją, pyktį, priešišką nusistatymą kitų žmonių atžvilgiu.
– Vaikai naudojami ne tik protesto akcijose, bet ir politinėse kampanijose. Šeimos vertybių iškėlimo mada pas mus greičiausiai atkeliavo iš Jungtinių Amerijos Valstijų. Ši praktika Lietuvoje dar nėra gaji, tačiau politikuojančių žmonių vaikų nuotraukos jau šmėžuoja socialiniuose tinklalapiuose, retkarčiais jie naudojami reklaminiuose plakatuose.
– Tenka tik apgailestauti, tačiau šiuo atveju vaikas, kol jis yra vaikas, neturi jokių teisių ir jokio pasirinkimo. Jeigu tėvai nusprendžia būtent tokiu būdu išnaudoti vaiką, jie tą ir daro. Įstatymai vaikų negina. Tėvai tiesiog naudojasi vaiku kaip savo nuosavybe.
– Vyresni žmonės, matydami itin liberalų dabartinių tėvų požiūrį į vaikus, kraupsta. Mažyliai vežiojami po parduotuves, vakarėlius, nevaikiškus koncertus. Ar taip elgtis madinga, o gal naudinga pačiam vaikui?
– Dabartiniai tėvai – egocentriški, neturintys laiko savo vaikams. Aišku, vaikų išvis izoliuoti negalima, tačiau kai nuolat gyvenama bėgant, skubant, norint visko daug ir iš karto, vaikai nukenčia. Ne visi, tačiau dauguma tėvų galvoja apie savo poreikius, įvaizdį, karjerą.
Į tolimas keliones jie vežasi ką tik gimusius kūdikius, kuriems iš tikrųjų reikia ramybės, šilumos, saugumo, buvimo šalia mamos, o ne egzotiškos šalies. Masiniuose renginiuose, sporto varžybose tenka matyti tėvus, nešančius visai mažus vaikelius. Koks jam gali būti komfortas tokioje triukšmingoje, dūmų pilnoje aplinkoje?
Dabar didžiausia specialistams nerimą kelianti problema – vaikų vienišumas. Jie nuolat būna vieni, apleisti, neišsikalbėję. Septynios minutės per dieną – kaip grūdas saujoje. Tėvai nebesugeba į vaiko poreikius pažiūrėti iš paties vaiko pozicijų. Neatimkime iš vaikų jų vaikystės.
– Ar po tokios aktyvios vaikystės jau suaugęs žmogus neturi psichologinių problemų patekęs į nepažįstamą aplinką, ar jis kaip koks „svieto lygintojas“ neieško visur teisybės?
– Tyrimais nustatyta, kad 50 procentų asmenybės sudaro įgimti dalykai, kitą dalį į vaiką sukrauna jo aplinkos žmonės – tėvai, seneliai, draugai.
Vaikystėje socialiai išnaudotas vaikas, kuriam niekas nieko nepaaiškino, gali pasąmonėje išsaugoti neįsisavintą dalyką, kuris vėliau trukdo išspręsti jo paties gyvenime kylančias problemas.
Aišku, 100 procentų taip neatsitinka: vienas vaikas gali jautriau į viską reaguoti, kitam – viskas paprasčiau.
Jeigu tėvai nuolat dalyvauja piketuose ar mitinguose, vaikas gali būti labiau linkęs į ekspresyvumą, teisybės paieškas, gali būti aktyvesnis emociškai. Tačiau tai priklauso nuo pačios asmenybės.