Misūrio universiteto (JAV, Kolumbijos valstija) mokslininkų tvirtinimu, žmogui, apmąstant savo nebūtį, gali suteikti jo gyvenimui naujų ir netikėtų spalvų. Anot psichologų, svarbiausia yra nenugrimzti į tokias mintis per daug giliai. „Tiesiog kartais, kai atrodo, kad problemos užklupo jus iš visų pusių, reikėtų pažvelgti į jas tarsi iš viršaus“, - teigė tyrėjai.
Psichologai neabejoja, kad po to žmogus supras, kokie nereikšmingi jo sunkumai šią akimirką lyginant su mirtimi, su kuria kiekvienam iš mūsų, anksčiau ar vėliau, teks susidurti akis į akį. Psichologijos specialistai apklausė daugiau kaip 3 tūkst. 27-65 metų žmones ir paprašė jų įsivaizduoti įvairius savo gyvenimo scenarijus. Dauguma neslėpė, kad kažkuriuo momentu jiems teks susidurti su kažkuo ypatingai pavojingu ir negrįžtamu, nesvarbu, ar tai būtų rimta liga, ar lemtingas aplinkybių sutapimas, pavyzdžiui, gamtos stichija, autokatastrofa ir t.t.
Tyrėjai išsiaiškino, kad kai žmonės pradeda galvoti apie tragiškus dalykus, jų smegenys pradeda dirbti greičiau ir racionaliau - žmonės iš karto susimąsto apie tai, kaip jiems įveikti tą ar kitą problemą arba pradeda ieškoti išeities iš sunkios padėties. Be to, dauguma prisipažino, kad mintys apie mirtį stimuliuoja juos imtis ryžtingų veiksmų, kuriuos anksčiau vis atidėdavo nenumatytam laikui. „Jeigu nuolat galvosi, kad esi tik laikinas svečias šioje žemėje, tai noras tinginiauti pats savaime praeis“, - teigė Misūrio universiteto psichologas, daktaras Kennethas Wille‘as.
Anot jo, mintys apie mirtį pažadina žmoguje mintis ir apie dvasingumą. Jis ima žvelgti į save ir aplinkinius kitomis akimis. K. Wille‘as įsitikinęs, kad jei bent retsykiais žmonės susimąstytų apie neišvengiamą savo gyvenimo pabaigą, galima pasiekti neįtikėtinai gerų rezultatų ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime bei bendraujant su aplinkiniais.