Sakoma, kad nuo vienatvės jausmo žmonės gali net numirti. Juk taip gamtos surėdyta, kad kaip paukščiai bei gyvūnai gyvena bandose, taip ir žmonės ieškotų sau poros ir susilauktų palikuonių. Tyrimo duomenimis, vyrai, gyvenantys vienatvėje, dažniau skundžiasi dėl padidėjusio kraujospūdžio, jie neišvengia ir širdies ligų. Psichologai tvirtina, kad taip įvyksta daugiausiai dėl to, jog vieniši vyrai lieka be jokio moters dėmesio. Todėl, jie neteisingai maitinasi, mažai valgo vaisių ir daržovių, užtat daug druskos, geria alkoholį ir kažin, ar lieka laiko sportuoti. Nors vienatvė neaplenkia ir moterų. Gal tik ne taip skausmingai.
Pirmiausiai reikėtų suprasti, kad vienatvė – tai ne diagnozė, ne kažkas neišvengiamo, o jausmas, būsena neretai nepriklausanti nuo aplinkybių. Tai viso labo vidinis pojūtis. Anot specialistų, vienatvė yra žmogaus sielos dalis. Jie net tikina, kad apie dešimtadalis planetos gyventojų jaučiasi vieniši net ir nebūdami vieni. T.y. jiems įgimtas polinkis į vienišumo jausmą. Todėl jiems visados ko nors trūksta.
Būna, žmogus turi šeimą, darbą, bendrauja su įdomiais žmonėmis, tačiau jaučiasi vienišas. Retsykiais arba ir nuolat. O kai kurie – priešingai: dėl tam tikrų susiklosčiusių priežasčių gyvena vieni, tačiau nesijaučia vieniši. Tiesa, tokių – vos vienas kitas. Nes pastarąjį dešimtmetį vienatvės jausmas sparčiai apima vis daugiau žmonių. Užtat ne šiaip sau psichologai skambina pavojaus varpais dėl šios XXI amžiaus epidemijos.
Tačiau viskas pataisoma. Yra du keliai: pamėginti susigyventi su vienatve arba bandyti išeiti iš šios kankinamos būsenos, atsikračius niekam nereikalingumo ir nepilnavertiškumo komplekso.
Tiesa, nereikėtų painioti vienatvės jausmo su buvimo vienumoje, kuris ypač reikalingas kūrybiškiems žmonėms. Apskritai, kurį laiką užsidaryti nuo žmonių ir pabūti vienumoje naudinga visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties. Tai ir puiki galimybė pamąstyti apie savo gyvenimą, užsiimti mėgstamu darbu ir tuo pačiu leisti pailsėti galvai, smegenims ir kūnui. Juk ne šiaip sau rašytojai, poetai, tyrėjai, dailininkai užsidaro nuo visų tarp keturių sienų, kad galėtų kurti. Nors neretai tie periodai ir užsitęsia, tačiau vis dėlto ateina momentas, kai jiems vėl norisi bendrauti ir su šeima, ir su draugais, ir su visais žmonėmis.
O tai, kad jus kankina būtent vienatvės jausmas, gali išduoti kai kurie emociniai požymiai, susilieję į vieną skausmingą būseną. Tai nerimas, dažna nuotaikos kaita, kartais nemiga, pavydas tiems, kuriems, jūsų manymu, viskas gerai asmeniniame gyvenime, pyktis, agresija be jokios priežasties, beviltiškumo jausmas, nepasitikėjimas savimi. Žmogui dažnai nesinori eiti namo po darbo, todėl jis kaip galima ilgiau tempia gumą arba priešingai – ilgam užsidaro namuose. O jei žmogus jau pensininkas, tai jis neretai būna įsitikinęs, jog vienatvė – tai nuosprendis, todėl nustoja bendrauti net su artimiausiais draugais, kaimynais. Tada atsiranda ir prasta savijauta, ir ligos.
Tačiau neretai žmonės tuos nemalonius pojūčius painioja tiesiog su prasta nuotaika ar kažkokiu nepasisekusiu dalyku. Ką reiškia vienatvė? Kiekvienas žmogus turi priežasčių jaustis vienišu. Todėl pirmiausiai reikia tai išsiaiškinti, o paskui nusistatyti, kas sukelia vienatvės jausmą ir kas ją užaštrina. Stipriausiai žmonės pajaučia vienatvę, kai išsiskiria su mylimu žmogumi arba po skyrybų šeimoje, kai miršta artimas žmogus. Vienatvės pojūtis apima ir dėl nenusisekusio gyvenimo, taip pat ir santykių, karjeros ir t.t.
Anot specialistų, norint atsikratyti vienatvės, reikia susidaryti tikslų veiksmų planą, kadangi šis procesas – tikra kūryba. Kitaip tariant, patys žmonės turėtų rinktis ir nusistatyti, kas jiems dabar yra svarbiausia gyvenime. O kuo žmogus stengiasi prislopinti savo liūdesį ir vienatvę, kai greta nėra giminingos sielos? Dažnai alkoholiu, televizoriumi, rečiau – dažnai keisdami sekso partnerius ar žaizdami azartinius žaidimus.
Visi žmonės - skirtingi. Vieniems pakanka vien artimo žmogaus prisilietimų, o kitiems reikalingos audringos emocijos. Tokiems reikėtų dažniau eiti į klubus, koncertus, kitus viešuosius renginius. Tretiems kaip oras reikalingas nuolatinis bendravimas. Štai tada labai praverstų įvairūs pažinčių klubai. Svarbiausia, neužsisklęsti savyje. Iš pradžių reikėtų mėginti prisiversti. Jei nepavyksta to padaryti, tempkite sau už plaukų, kaip tą darė baronas Miunhauzenas. O paskui viskas eis kaip sviestu patepta. Kai žmogus pradeda bendrauti, tada atsiranda ir reikalingumo jausmas, o vienatvės problemos atitolsta pačios savaime. Aktyviai bendraujant atsiranda ir draugų, ir naujų pažįstamų, o tarp jų galima atrasti ir savo antrąją pusę.
Аmerikos Pensilvanijos universiteto, medicinos mokyklos specialistas Davidas Jeffe‘is ištyrė žmonių, gyvenančių vadinamojoje socialinėje izoliacijoje, ląsteles. Tyrimas parodė, kad vienišo žmogaus gyvenimas susijęs su genų pokyčiais organizme, imuninės sistemos susilpnėjimu, padidėjusia virusinių infekcijų rizika, vėžio bei širdies ligomis. Kitaip tariant, pasikeičia vienišų žmonių leukocitų struktūra ir priveda prie imuninės sistemos susilpnėjimo bei organizmo neatsparumo virusams.
Įdomų atradimą aptiko ir olandų mokslininkai. Jie vienatvės jausmą aiškina ne tik žmogaus užsisklendimu savyje, jo uždarumu, bet ir tai, kad šis jausmas - paveldimas. Amsterdamo universiteto mokslininkai tą patvirtino ištyrę keturis tūkst. dvynių Nyderlanuose, kuriuos stebėjo nuo 1991 metų. Dvynių porų buvo paprašyta apibūdinti vienatvės jausmą ir palyginti jį su vienas kito būsena. Trečdalis vyrų ir pusė moterų, dalyvavusių eksperimente, prisipažino, kad patiria vienatvės jausmą nevienodai: tiek nežymiai, tiek ir labai stipriai.