Kažkada, prieš daug metų, pradinių klasių mokytojai paklausus, ar kas nors gali daryti du darbus vienu metu, aš tvirtai tikėjau, kad mano tėtis sugeba tai padaryti. Jis juk skaitydavo laikraštį ir žiūrėdavo televizorių tuo pat metu. Ir nors mokytojos siunčiama žinutė buvo priešinga („Niekada nedarykite dviejų darbų vienu metu!“), man prireikė gerų dvidešimties metų, kad suprasčiau šią tiesą. Gerai, kad supratimas atėjo ne per skaudžią patirtį (pavyzdžiui, automobilio avariją, padarytą vairuojant ir kalbant telefonu), o tiesiog stebint aplinką bei mokantis iš savų ir svetimų klaidų.
Gyvename tokiu tempu, kai daryti vieną darbą vienu metu darosi per didelė prabanga. Atrodytų, dabar labiau nei bet kada trūksta laiko. Apskaičiuota, kad 2008-aisiais žmonės per dieną apdorojo maždaug tris kartus daugiau informacijos nei 1960-aisiais. Televizija, internetas, mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir kitokios šiuolaikinės technologijos tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Technologijos suteikė galimybę sutaupyti laiko, tačiau tuo pat metu privertė už visus malonumus sumokėti sumažėjusiu produktyvumu.
Dėmesio ribos
Kad žmogaus dėmesys yra ribotas, psichologai bene aiškiausiai pastebėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo laiku smarkiai tobulėjo kariniai lėktuvai ir juos valdantiems pilotams buvo skiriama vis daugiau užduočių vienu metu. Greitai išryškėjo tendencija – kartu su padidėjusiu informacijos srautu, tenkančiu pilotams, padaugėjo ir lėktuvų katastrofų, nesusijusių su mechaniniais lėktuvų gedimais. Būtent tada psichologui Donald Broadbent kilo mintis ištirti, ar pilotai gali apdoroti tiek informacijos, kiek jiems pateikiama. Eksperimento rezultatai – kad smegenys gali apdoroti tik ribotą skaičių duomenų – tapo kertiniu akmeniu suvokiant žmonių pajėgumą.
Kaip aš vaikystėje, taip ir jūs galite manyti, kad įmanoma efektyviai nudirbti kelis darbus vienu metu. Juk kasdien visi tai darome: gaminame valgyti ir klausomės žinių, valgome ir skaitome laikraštį, paskaitoje klausomės dėstytojo ir rašome žinutes mobiliuoju telefonu, mezgame ir žiūrime filmą… Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, atliekamų atskirai tų pačių darbų rezultatas kur kas efektyvesnis. Mano minėtas tėtis, skaitantis laikraštį ir žiūrintis televizorių, gaus šiek tiek žinių tiek iš vieno, tiek iš kito šaltinio. Tačiau jei jis tai darytų skirtingu metu, įsimintų kur kas daugiau informacijos. Pasirodo, tai, kiek perskaityto teksto jis iš tiesų supras ir galės prisiminti, priklausys ir nuo to, kas tuo metu bus rodoma per televiziją. Lin Lin ir Jennifer Lee atliktas tyrimas rodo, kad žinios, rodomos per televiziją, atitraukia daugiau dėmesio nuo skaitomo teksto ir gerokai sumažina jo supratimą nei komedija. Tačiau kai reikia susikaupti, tas pačias žinias yra lengviau ignoruoti ir nekreipti į jas dėmesio nei į komediją.