Santykių trikampiai persekioja visur. Ankstyvoje vaikystėje sudarome diadą su mama, tačiau vėliau patenkame į Edipo ar Elektros trikampius. Artimą ryšį su motina ar tėvu neišvengiamai suardo konkurentas – tėvas, mama, o gal brolis ar sesuo. Visai gali būti, kad jis užgrobia mamos ar tėčio dėmesį ilgam. Tuomet ieškome senelių ar kiemo draugų paguodos.
Konkurentų yra ir ne šeimoje. Anksčiau ar vėliau susiduriame su skausminga geriausio kiemo ar klasės draugo išdavyste, jei jis pradeda draugauti su kitu. Mes subręstame ir ieškome savo „antrosios pusės“. Tačiau santuoka pasidaro nesaugi, kai sutuoktinį pavilioja koks nors asmuo iš šalies. Istorija ir meno kūriniai liudija, kad šios problemos egzistavo per visą žmonių gyvavimą. Nepageidaujami tretieji gerai pažįstami ir poromis gyvenantiems gyvūnams. Kyla klausimas: jei tai destruktyvu ir nemalonu, o tęsiasi tiek, kiek egzistuoja žmonija, kodėl evoliucija nepanaikino meilės trikampių? Juk evoliucija pašalina tai, kas trukdo, ir sutvirtina tai, kas padeda!
Šeimos tyrinėtojo M. Boweno nuomone, meilės trikampis yra nemalonus, tačiau neišvengiamas ir netgi būtinas evoliuciškai. Jis veikia kaip buferis šeimoje augant įtampai. M. Bowenas ilgai ir laimingai gyvenančios poros koncepciją laiko gražia, tačiau utopiška idėja. Taip, palaikydami artimą ryšį siekiame gyventi diada – „širdis į širdį“. Tačiau nė viena pora negalėtų egzistuoti be periodiškai atsirandančios įtampos. Ši įtampa tuo didesnė, kuo mažiau diferencijuota mūsų psichika. Juk kuo ilgiau esame priklausomi nuo tėvų, tuo labiau esame su jais susiję. Jų nuotaika tiesiogiai veikia mūsų emocijas, iš jų daug laukiame ir lengvai užsigauname, kai jie tų lūkesčių nepateisina. Susituokę to paties laukiame iš partnerio, o jei jis šių lūkesčių nepateisina – iš tėvų. Visa tai įvyksta per nesąmoningą bendravimą, nes šeimos nariai lengvai „pagauna“ mūsų signalus.
Skirtingi diferenciacijos laipsniai ir šeimos branda
Teoriškai sutuoktinių santykis galėtų egzistuoti ir be „trikampių“. Bet tam reikalinga branda, t. y. sugebėjimas palaikyti ryšį neprarandant savo ribų. Šią brandą M. Bowenas matuoja įvertindamas šeimos narių diferenciacijos laipsnį. Kas tai yra? Psichologas atkreipė dėmesį į nerimastingumą, kuris kyla dviem atvejais: kai žmogus priartėja per arti arba kai nutolsta per toli. Kai ryšys pasidaro pernelyg artimas, jaučiame uždusimo pavojų. Kai artimas žmogus per daug nutolsta, baiminamės, kad mus paliks ir jausimės vieniši. Šį sudėtingą manevravimą palengvina santykių trikampis.
Žinoma, nagrinėjant, t. y. aptariant ir suvokiant jausmus bei siekius, manevrų vietą užima diskusija, sprendimai. Jei savo jausmų neanalizuojate, esate priverstas manevruoti, manipuliuoti šeimos nariais. Tuomet emocinius ryšius galima pavadinti neištobulintais Kuo santykiai mažiau paremti atvirumu, tuo didesnį nerimą jaučiame, kai jie pasidaro per daug stiprūs, per daug konfliktiški ar per daug silpni.
Žmonių gyvenimo kelią lemia neišnagrinėtų, iki galo nesuformuotų emocinių ryšių suma, nerimastingumo lygis ir jo įveikimo būdai. Kuo asmuo prisiima mažesnę atsakomybę, tuo didesnį poreikį jis jaučia turėti antrąją pusę ir prie jos prisirišti. Tai nėra blogai, jei prisirišdami neprarandame savęs ir nepažeidžiame kito žmogaus ribų. Stiprus emocinis poreikis turėti kitą žmogų gali būti apibūdintas kaip nevisiškas atsiskyrimas arba neužbaigta, dalinė diferenciacija. Tokia asmenybė patenka į jausmų spąstus ir bando atrasti ramybę užsisklęsdama nuo aplinkos. Tačiau tai dar labiau stiprina susvetimėjimą. Norėdamas įtikti, toks žmogus susikuria apsauginį kevalą, ir tampa tuo, kuo jį nori matyti kiti: „Aš būsiu toks, kokio reikia aplinkai, o mums suartėjant – toks, kokio tau reikia, kad patikčiau.“ Didelį diferenciacijos laipsnį turintis žmogus nebijo susilieti su kitais. Jo vidinis „aš“ valdomas ne emocinių poreikių, o susideda iš tam tikrų įsivaizdavimų, įsitikinimų ir gyvenimo principų. Jis yra savarankiškas, nebijo atsakomybės. O menkos diferenciacijos asmuo yra priklausomas nuo tėvų ir partnerio. Jis nuolat ieško meilės ir patvirtinimo, atvirai nereiškia savo jausmų ir nepasitiki savimi.