„Raudonkepuraitė“ įžengė į mano gyvenimą, kai man buvo ketveri metai, apie Alisos nuotykius stebuklų šalyje išgirdau šešerių, o „Mažąjį princą“ perskaičiau būdama vienuolikos. Tikriausiai nėra vaiko, kuris nebūtų girdėjęs šių pasakų. Tai – klasika, perduodama iš kartos į kartą. Tačiau ar kada susimąstėte apie šių kūrinių žinią? Ko iš jų išmokstame – drąsos, draugijos svarbos, kūrybiškumo, smalsumo ieškoti ir atrasti? O gal, atvirkščiai, – amoralumo, nedorumo, paleistuvystės, silpnavališkumo? Šie kūriniai nėra tokie nekalti, kaip atrodo.
Pasakų šaknys siekia antikinės Graikijos ir Romos mitologiją. Pasaka – tai metaforiškai išreikšta mūsų pačių neįgyvendintų siekių ir troškimų versija – vizija, kaip norėtumėme, kad būtų, nors žinome, kad niekada nebus. Istorijos padeda užpildyti spragą tarp realybės ir svajonės, nes jose viskas įmanoma. Vaikų psichologo ir rašytojo Bruno Bettelheimo teigimu, pasakos gali padėti vaikams spręsti problemas ir rasti atsakymus į klausimus, susijusius su savojo aš abejonėmis ar baimėmis.
S. Freudas teigia, kad pasakos išprovokuoja labai keistą ir slėpiningą jausmą, padeda atsiriboti nuo realaus pasaulio ir išgyventi tai, kas gali arba išgąsdinti, arba nuraminti. Jos padeda atrasti jaukumą ir artimumą susitapatinus su pagrindiniu veikėju – nuskriausta pelene, vienišu princu, bjauriuoju ančiuku ar princo laukiančia gražuole. Pasak filosofo Ernsto Blocho, žmonės prisitaiko prie realaus pasaulio reikalavimų, o mūsų slaptieji troškimai lieka nepatenkinti. Būtent pasakos leidžia jas realizuoti. Jos išlaisvina iš kasdienių apribojimų ir to, kas paprastai yra neįmanoma. Gėris visada nugali blogį, silpnesnis yra apdovanojamas, nuskriaustasis tampa laimėtoju.
Pasakos buvo pasakojamos ir vaidinamos nuo senovės laikų. Jos siejamos su neraštingais ir neišsilavinusiais piemenimis, kurie mėgo pasakoti ir perpasakoti įvairias istorijas. Tikriausiai dėl virtuoziško turinio iš pradžių jos buvo skirtos suaugusiems. Ir tik XIX–XX amžiuje jų pagrindiniais klausytojais bei žiūrovais tapo vaikai. Nors šiuolaikinės pasakos yra pritaikytos jaunajai auditorijai, daugumoje klasikinių kūrinių galima įžvelgti gilesnę, suaugusiam žmogui skirtą informaciją. Kritikai įžvelgia amoralumą ten, kur žiūrovo akys ir ausys nė nesudvejoja. Pažiūrėkime, ką slepia mums gerai žinomos pasakos.
1740 m. prancūzų rašytoja Gabrielle-Suzanne de Villeneuve sukūrė pasaką „Gražuolė ir pabaisa“, kuri toli gražu nepanaši į šiuolaikinę „Walt Disney“ ekranizaciją. Originalioje istorijoje galime užčiuopti feministinių bei maištingų idėjų, nes rašytoja kūrinyje akcentavo tų laikų moterų problemas. Autorė simboliškai atvaizduoja dailiosios lyties atstovių beteisiškumą – negalėjimą laisva valia rinktis sutuoktinio, neturėjimą teisės valdyti „savo“ turto, prašyti skyrybų bei prievolę vykdyti sutuoktinės pareigas.
Tuo metu jaunutės keturiolikos ar penkiolikos metų mergaitės būdavo ištekinamos už gerokai vyresnių vyrų. Jei jos nesugebėdavo patenkinti jų užgaidų, dažnai atsidurdavo arba psichiatrijos ligoninėse, arba vienuolynuose. Šia pasaka bandoma atskleisti to laikotarpio dailiosios lyties atstovių tikrovę ir parodyti jų slaptus troškimus. Jaunikis pabaisos kūne simbolizavo šių moterų baimes dėl būsimo sutuoktinio – kadangi jos ištekėdavo gerai nepažinodamos savo vyro, jis galėjo tapti tiek priešu, tiek mylimuoju.
Originali pasaka buvo skirta suaugusiems, tačiau laikui bėgant ji kito ir įgavo labiau pamokomąjį pobūdį. Naujoje versijoje pabaisa neprivalo pasikeisti, o gražuolė turi išmokti pamatyti giliau ir daugiau nei išorė. Šios pasakos skaitytojas nebe suaugęs, o jaunuolis, kuriam siekiama įdiegti moralinį pagrindą. Joje nebėra galimos seksualinės prievartos ar kito pavojaus. „Gražuolė ir pabaisa“ transformavosi dar keletą kartų pabrėžiant likimo aspektą (priimk tai kas, lemta) arba akcentuojant seksualumo tematiką, kur gražuolė nusivilia dėl pabaisos pavirtimo į princą po jos bučinio, nes dabar jis tapo „normalus“ ir niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
Šiuolaikinė Disnėjaus versija labai supaprastinta ir toli gražu neprimena nei maištaujančios, nei pamokomosios versijos. Joje nebeliko daugelio originalios pasakos elementų, kurioje gražuolė buvo natūrali ir „žemiška“, nes ji klydo, o modernioji gražuolė niekada neklysta, kaip ir niekada nesikeičia.
