Pasaulinė seksualinės sveikatos asociacija (PSSA), priklausanti Pasaulinei sveikatos organizacijai, nuo 2009 m. kasmet rugsėjo 4-ąją mini Pasaulinę seksualinės sveikatos dieną. Paskelbiama bendra tema, kurią atskiros dalyvaujančios šalys sukonkretina pagal savo realijas. Šiemet prie šios dienos minėjimo pirmą kartą jungiasi ir Lietuva. Bendras šūkis „Įvairialypiame pasaulyje – seksualinė sveikata visiems“ mūsų šalyje transformuotas į „Mylėkimės su meile“.
Apie šią iniciatyvą kalbėjausi su psichologu A. Kaluginu, kuris yra PSSA koordinatorius Lietuvoje.
- Seksualinė sveikata – tai ginekologinė ir urologinė sveikata, ar kažkas kito?
- Pasaulio sveikatos organizacija ir Pasaulinė seksualinės sveikatos asociacija 2004 m. patvirtino, kad seksualinė sveikata – tai ne tik ligos ar sutrikimų nebuvimas, bet ir fizinio, emocinio, psichinio bei socialinio gerbūvio požymis, susijęs su lytiniu funkcionavimu. Kitaip tariant, seksualinė sveikata – tai kur kas plačiau už kūnišką sveikatą. Ji susideda iš trijų dalių – galima kalbėti apie individualią, poros ir netgi visuomenės seksualinę sveikatą. Manoma, kad seksualinė sveikata apima ir gebėjimą jausti malonumą – emocinį, psichologinį, dvasinį ir fizinį.
Kaip žinia, seksas turi tris pagrindines funkcijas – reprodukcinę (vaikų gimdymas), hedonistinę (malonumas) ir komunikavimo. Sveikata būtų psichologinių, emocinių, fizinių ir kultūrinių santykių harmonija.
- Koks žmogus yra seksualiai sveikas žmogus?
- Seksualiai sveikas žmogus, visų pirma, fiziškai gali suteikti malonumą partneriui ir pats pasitenkinti – tai yra, žmogus, neturintis fizinių sutrikimų. Tas žmogus suaugusių žmonių poroje siekia ir pasiekia ir dvasinės harmonijos. Tai apima ne vien mechaninį seksą.
- Žmogus, užsiimantis seksu neieškodamas dvasinių dalykų, nėra seksualiai sveikas?
- Jis nėra seksualiai harmoningas. Seksualinė sveikata yra oficialus PSO priimtas terminas. Man atrodo, kad žodį „sveikata“ reikėtų keisti į „seksualinė harmonija“. Kalbant apie sveikatą susidaro įspūdis, kad tai yra tik fiziologija. Bet reikėtų kalbėti plačiau – apie seksualiai harmoningą asmenybę.
- Kokios dažniausiai pasitaikančios seksualinės sveikatos problemos?
- Kaip psichoterapeutas konsultuoju gana daug porų, taip pat individualiai. Galiu pasakyti, kad vienos dažniausiai pasitaikančių problemų moterims – anorgazmija (negebėjimas patirti orgazmo), vaginizmas (skausmo pojūtis lytinio akto metu) arba vadinamasis frigidiškumas (seksualinis šaltumas).
Vyrams didžiausia problema, kaip bebūtų paradoksalu, fizinio potraukio žmonai nebuvimas. Liaudiškai kalbant, aistros nebuvimas. Jie ateina ir sako: „Aš nenoriu. Galiu, bet nenoriu“. O potraukis kitoms moterims yra.
- Ar galima seksualinės sveikatos problemas suskirstyti geografiškai - pagal šalis, regionus?
- Vertinant seksualumą kultūriniu aspektu, sociologai ir kultūrologai skiria du kraštutinumus. Vienas kraštutinumas – visiškos seksualinės laisvės kultūra, kitas – visiško seksualinio apribojimo kultūra. Visiška seksualinė laisvė būdinga Polinezijos šalims, kai kurioms Afrikos gentims. Tai archajiškos kultūros atstovai, kuriems sekso srityje praktiškai nėra jokių tabu, išskyrus kraujomaišą.
Žiaurūs apribojimai dažniausiai susiję su musulmoniškomis ir krikščioniškomis šalimis. Manoma, kad šalyse, kuriose yra apribojimai, visuomenė labiau progresuoja. Kur yra visiška laisvė, visuomenė neprogresuoja – taip ir lieka instinktyviame lygmenyje. Ten didelis gimstamumas, tačiau turimą seksualinę energiją jie tuoj pat realizuoja. Tuo tarpu civilizuotose šalyse, kur yra tam tikrų apribojimų, nerealizuotas libido realizuojamas per kitą veiklą – visuomeninę, profesinę ir taip toliau. Tai apribojimų privalumas.
Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse seksualumo apraiškos reglamentuojamos etinėmis normomis ir tradicija. Lietuvoje seksas labai stipriai ribojamas Katalikų bažnyčios. Seksas puoselėjamas kaip turintis tikrai reprodukcinę funkciją. Laisvesnėse, pavyzdžiui, protestantiškose šalyse, kaip Vokietija ar Skandinavijos šalys, seksualumas yra laisvesnis. Bet nors ten į seksualumą žiūrima pakankamai laisvai, nepasakyčiau, kad ten yra daug išprievartavimų.
- Kas yra seksualinė laisvė?
- Mūsų supratimu, sąvoka „seksualinė laisvė“ su ištvirkavimu, paleistuvavimu ir chaotiškais seksualiniais santykiais tikrai neturi nieko bendro. 1999 m. PSSO yra priėmusi Seksualinių teisių deklaraciją, kurios pirmajame punkte įrašyta teisė į seksualinę laisvę. Ji apima galimybes žmonėms laisvai išreikšti savo seksualinį potencialą, tačiau griežtai atmetama seksualinė prievarta ir išnaudojimas, o lytiniai santykiai su nepilnamečiais yra kategoriškai smerkiami.
Lietuvoje įstatymai (Baudžiamasis kodeksas) saugo ir gina seksualinio apsisprendimo laisvės vertybę. Pagal įstatymą, seksualinio apsisprendimo laisvė – tai kiekvieno suaugusio žmogaus laisvė savo valia pasirinkti seksualinį partnerį ir seksualinio bendravimo su juo būdus (po 16 metų amžiaus laisva valia duotas sutikimas apsaugo jo partnerį nuo baudžiamojo persekiojimo) bei saugumas nuo bet kokios prievartos seksualiniame bendravime.
- Ar seksualinė sveikata susijusi su seksualine laisve? Ar ir polineziečiai, afrikiečiai turi seksualinės sveikatos problemų?
- Jeigu seksualumas yra instinkto lygmenyje – tai tik lytinis aktas. Tose šalyse dominuoja instinktyvus seksas, bet jiems tai nėra meilės kalba, meilę jie išreiškia kitaip. Jie susiduria su tokiomis problemomis, kaip AIDS ir kitos lytiniu keliu plintančios ligos.
- O tokių problemų, kaip frigidiškumas, anorgazmija ten nepasitaiko?
- PSO sako, kad anorgazmija ir frigidiškumas Europoje apskritai tiktai neseniai tapo problema. Iki šiol buvo laikoma, kad tai ne problema. Moteris nepatiria orgazmo, ir tiek. Vyras patenkintas, ir to pakanka. Afrikos šalyse iš viso nesureikšminami tokie dalykai, kaip frigidiškumas ar anorgazmija. Ten nėra statistikos, kiek moterų tai patiria. Jiems tai nėra problema.
- Problemos buvimas ar nebuvimas priklauso nuo požiūrio?
- Taip, be jokios abejonės.
- Tuomet seksualinė sveikata ar nesveikata taip pat priklauso nuo požiūrio?
- Priklauso nuo požiūrio. Mintis, kad seksas turi teikti malonumą ir moteriai, atėjo tik XX a. Iki tol kelis tūkstančius metų buvo manoma, kad seksas yra tiktai vyro patenkinimo dalykas. Ar tai, kad moteris nepatiria orgazmo, yra problema, priklauso nuo požiūrio. Moteris gali sakyti: „Aš nepatiriu orgazmo, bet man ir taip gerai – svarbiausia, kad vyras patenkintas“. Dabar mes sakome, kad tai yra problema.
- Problemų nematančią moterį psichologai įtikins, kad ji turi problemų?
- Jeigu moteris pati įvertins, kad jai yra negerai, jei ji nepatiria orgazmo – tada psichologas gali jai padėti. Jeigu ji nelaikys to problema – joks psichologas nepadės. Jeigu subjektyviai nėra problemos – tai jos ir nėra. Bet jeigu moteris pareikš, kad nori patirti iš sekso malonumą – 90 proc. atvejų bus galima jai padėti vien psichoterapinėmis priemonėmis, be vaistų.
- Tai vis dėlto ar būtina žmogui patirti malonumą, jeigu jam gerai ir be jo?
- Tikrai ne. Seksualinė sveikata yra gerbūvio pojūtis. Jeigu man gerai gyventi ir be orgazmo arba ir be erekcijos – mano gerbūvis nuo to nenukenčia.
Bet Pasaulinė seksualinės sveikatos asociacija formuluoja, kad seksualinė sveikata yra gebėjimas suteikti ir gauti malonumą iš sekso. Tad šiuo metu, 2012 m., apibūdinant seksualinę sveikatą, žodis „malonumas“ yra. Malonumas - viena iš oficialaus seksualinės sveikatos apibūdinimo sudedamųjų dalių. Jeigu žmogus sugeba suteikti malonumą ir jį gauti – be gėdos, be prievartos, be kaltės jausmo - tai seksualiai harmoningas žmogus.
Mes propaguojame, kad seksas turi teikti malonumą abiems suaugusiems partneriams. Net jeigu vyras turi fizinę disfunkciją – pavyzdžiui, yra impotentas, - net ir tada jis gali patenkinti moterį. Yra daug kitų būdų suteikti ir gauti malonumą. Ir frigidiška moteris gali pajusti malonumą. Pas mus apie tai kol kas ne tik nekalbama, bet net ir nemąstoma.
- Seksualumo persmelkta televizija, žurnalų puslapiai, internetas, net vaikams prieinama pornografinė medžiaga – ar visa tai teigiamai veikia seksualinę sveikatą, ar neigiamai?
- Žmonės per siaurai supranta seksualumą, jį sieja vien su erotika, pornografija. Aišku, kad to sekso yra per daug, ir tai tikrai ne į naudą. Nepilnamečiams tikrai reikėtų uždrausti žiūrėti pornografinius filmus.
- Kuo tai kenkia nepilnamečiams?
- Jiems susidaro iškreiptas supratimas apie seksą. Pagrindinė pornografijos žala, ypač nepilnamečiams, yra ta, kad ji nepropaguoja meilės. Ji propaguoja greitą, konkretų ir dažnai brutalų seksą. Pažiūrėjus pornografiją susidaro įspūdis, kad visos sekretorės yra ištvirkusios, visos medicinos seselės galvoja tiktai apie seksą, o visi paštininkai ir santechnikai yra lytiniai gigantai.
Pažiūrėjęs pornografijos jaunas žmogus susidaro įspūdį, kad visos moterys yra prieinamos, jos „tik to ir laukia“. Meilės ten nėra, nėra jausmų, tik grynas „juodas“ seksas. Jauni žmonės dar neturi savo patirties, tėvai jiems apie tai nepasakoja. Jiems susidaro įspūdis, kad moterį reikia „užversti“, ir ji turi tau „duoti“. Kaip čia „neduoda“? Taigi filmuose rodo, kad ji iš karto „duoda“. O to, kad ji turi „sudrėkti“, kad analinis seksas turi labai daug šalutinių poveikių, jie nežino.
- Ką reškia šių metų PSSA šūkis „Seksualinė sveikata visiems“?
- Šių metų tema „Įvairialypiame pasaulyje – seksualinė sveikata visiems“ skirta atkreipti dėmesį į seksualinę diskriminaciją. Manoma, kad moterys yra diskriminuojamos lytiniu atžvilgiu – išnaudojamos, prievartaujamos tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Iki šiol daugelyje šalių moterys, patyrusios seksualinį smurtą, pačios ir kaltinamos, nors jos yra aukos. Bet jos patiria kaltės ir gėdos jausmą, nes visuomenė kaltina jas.
Paklauskite bet kokio vyro: „Ką tu darai, kad apsisaugotum nuo išprievartavimo?“ Jis niekada neatsakys – jis nieko nedaro. To paties paklauskite bet kokios moters nuo 16 iki 50 metų – ir ji išvardins visą priemonių arsenalą: vakarais nevaikščioju po baisų rajoną, nešiojuosi dujų balionėlį, visada po ranka turiu mobilųjį telefoną, stengiuosi viena nevaikščioti tamsiu paros metu, vakarėlyje stengiuosi nepadauginti alkoholio, eidama į svečius pas nepažįstamus, stengiuosi perspėti artimuosius, ir taip toliau. Moterys žino priemones, nes joms tai aktualu, o vyrams – ne. Jau vien tai rodo, kad moterys yra diskriminuojamos.
Taip pat siekiama atkreipti dėmesį į normalios, moksliškai pagrįstos informacijos seksualine tema apsikeitimą visuomenėje – tai šviečiamosios laidos, edukacinės jaunimo programos, kurias veda specialistai – psichologai, seksologai, gydytojai.
Pasaulinės seksualinės sveikatos dienos tikslas – ir paskatinti žmones, iškilus seksualinio gyvenimo problemoms, nebijoti kreiptis į specialistus, nemanyti, kad tai yra gėdinga.
Mūsų šūkis „Mylėkimės su meile“ propaguoja, kad mylėjimasis turi būti dviejų suaugusių žmonių meilės apraiška heteroseksualioje poroje.
- O kaip homoseksualai?
- Seksualinių mažumų atstovai tokie pat pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai, kaip ir visi kiti. Tačiau PSSO jų neatstovauja. Homoseksualai turi savo organizacijas ir judėjimus, su savais tikslais, kurie skiriasi nuo mūsų. PSSO skatina suaugusių vyrų ir moterų santykius: laisvus nuo baimės, prievartos, gėdos ir kaltės jausmų, klaidingų įsivaizdavimų ir kitų psichologinių faktorių, slopinančių norą mylėtis ir trikdančių santykių harmoniją. Mes siekiame formuoti suvokimą, kad seksualinė sveikata yra neatsiejama žmogaus sveikatos dalis ir viena svarbiausių vyro ir moters santykių vertybių.
Šiemet Pasaulinės seksualinės sveikatos dienos šūkis bus „Seksualinė sveikata visiems“, bet mes orientuojamės į visus heteroseksualius suaugusius žmones. Norime gerinti motyvaciją gimstamumui Lietuvoje. Seksualiai sveika šeima yra potencialus sveikų vaikų šaltinis. Seksualiai sveika visuomenė – ta, kuri skatina šeimas, poras, galinčias gimdyti vaikus.
- Akcentuojate poras – o „trejetas“ ar „ketvertas“ jau būtų seksualiniu požiūriu „nesveikas“ darinys?
- Jeigu tai vyksta šalių susitarimu, siekiant partnerių pasitenkinimo, be jokios prievartos, ir netrukdo aplinkiniams (pavyzdžiui, nevyksta viešoje vietoje), tuomet tai nėra draustinas dalykas, ir galima pasakyti, kad tai sveikas seksas. Keli žmonės susitinka tam, kad pajustų malonumą.
- O meilė kur? Ar galima mylėti kelis žmones vienu metu?
- Taip. Pavyzdžiui, vyras, kuris turi žmoną ir meilužę, dažniausiai myli jas abi, tiktai skirtingai. Man dažnai tenka konsultuoti sutuoktinius dėl vieno iš jų neištikimybės. Jeigu tai nėra epizodinis nukrypimas, nuotykių ieškojimas ar seksualinio gyvenimo paįvairinimas, vyras, turintis nuolatinius santykius už šeimos ribų, sako, kad myli ir žmoną, ir meilužę, tik vieną vienaip, o kitą kitaip.
- Tas „mylėjimas kitaip“ nereiškia tam tikro išskaičiavimo – saugumo, patogumo, įpratimo, įsipareigojimo dėl vaikų, įvaizdžio visuomenėje?
- Kai tenka aiškintis, ką vyras turi omenyje sakydamas „aš myliu žmoną, bet tiktai savotiškai“, dažniausiai tai būna pagarbos jausmas. Jis gerbia žmoną kaip savo vaikų motiną, kaip šeimininkę, kaip žmogų. Tai jis vadina meile. Dažniausiai intymiai jis myli meilužę.
- Seksualinės sveikatos požiūriu tokie gerbiamos žmonos ir meilužę turinčio vyro santykiai sveiki?
- Ne, nesveiki. Mes dabar nešnekame apie moralinius aspektus – ar priimtina neištikimybė. Bet sveikas seksas – tai ne tik lytinių funkcijų realizavimas. Sveiki santykiai turi būti poroje. Šeima yra šeima.
- Pernai PSSO pasiūlyta tema buvo jaunimo seksualinė sveikata. Ką reiškia seksualiai sveikas penkiolikmetis ar trylikametis?
- Paauglių seksualinė sveikata labai glaudžiai susijusi su ugdymu ir auklėjimu. 13-15 metų paauglys – žmogus, išgyvenantis labai dėsningus procesus. Jie žinomi kiekvienam psichologui ar medikui. Seksualiai sveikas tokio amžiaus paauglys – tas, kuris atitinka psichoseksualinės raidos kriterijus.
- Ar normalu tokio amžiaus pradėti lytinį gyvenimą?
- Ne. Tame amžiuje turi būti tiktai masturbacija. Masturbacija čia yra normalu, jeigu tai netampa manija. Iki 12 metų tęsiasi vadinamoji romantinio seksualumo stadija, o nuo 13 prasideda erotinio seksualumo, fantazinio. Jie labai daug dėmesio skiria fantazijoms, erotinėms fantazijoms. Tai galioja abiems lytims. Manoma, kad moterys, kurios masturbavosi nuo 14-15 metų, suaugusios turi mažiau problemų su orgazmu.
- O nuo kokio amžiaus normalu?
- Seksologijoje gana aiškiai apibrėžtas seksualinės brandos amžius. Tai 17-18 metų. Nuo tada normalu pradėti lytinius santykius – psichofiziologiniu požiūriu tai seksualiai subrendęs žmogus. Reprodukcijai moteris pasiruošusi nuo 18 iki 20 metų.
- Tai galioja visoms kultūroms, visoms rasėms?
- Šiuo atveju kalbame apie Šiaurės Ameriką ir Europą. Brendimo stadijos, pavyzdžiui, Afrikos ar Kaukazo šalyse truputį kitokios. Musulmonų šalyse ir 14 metų jau galima gimdyti.
Nors Vakaruose skaistybės praradimo amžius taip pat jaunėja. Nesakau, kad ją reikia saugoti kaip savo akį, tačiau su ankstyvu seksualiniu gyvenimu susijusios įvairios problemos. Dažnai tokiame amžiuje dar neturima supratimo apie lytinę higieną. Vaikai su tėvais apie tai nekalba – kalbasi su bendraamžiais, kurie irgi dar mažai žino. Lytinės higienos nežinojimas gali reikšti ir lytiškai plintančių ligų atsiradimą.
- Ar, seksologų požiūriu, žmogaus gyvenime yra tarpsnių, kuomet seksualumo klausimas apskritai nesvarbus?
- Seksualumas kaip lytinio santykiavimo apraiška visiškai nesvarbus iki 12 metų. Iki 12 metų seksualumas yra, bet visai kitoks. Nuo Z. Freudo manoma, kad seksualumas yra visada - veikia Edipo ir Elektros kompleksai, nuo kūdikystės prasideda ankstyvosios raidos stadijos. Bet jos nesusijusios su lytiniu pasitenkinimu, o su fantazijomis, savęs paieškomis, kūno pažinimu. Tėvams nereikia drausti mažiems 5-6 m. vaikams apžiūrinėti vienas kitą. Jie pereina į naują pažinimo etapą. Iki tol jie berniukus ir mergaites skyrė pagal šukuoseną, apsirengimą, spalvas.
Nuo 12 iki 16-17 metų tęsiasi jau su lytiniu pasitenkinimu susijęs laikotarpis, bet dažniausiai fantazijose. Nėra labai gerai, jeigu jis realizuojasi.
Mitas, kad po menopauzės moterims seksas nesvarbus. Jos tik negali gimdyti, o visa kita lieka. Žinau ne vieną porą, kurie mylisi sulaukę 60 ir daugiau metų. Net jeigu vyras jau turi lytinę disfunkciją, tai ne visada yra tragedija. Yra ir kitų pasitenkinimo būdų.
- Ar nuolat pabrėžiant sekso, malonumo, orgazmo svarbą, neperlenkiama lazda?
- Pastaruoju metu jau kokį dešimtmetį pastebimas savotiškas orgazmo kultas. Jo reikšmė kartais perdedama. Pasigirti draugėms, kad „baigiau“ tris kartus ar patyriau „toookį“ orgazmą, yra madinga. Kiek tame tiesos – nesvarbu. Aš sakau – nedarykite iš orgazmo kulto. Pasitenkinimas gali būti vien nuo glamonių, vien nuo mylimo žmogaus artumo. Jeigu moteris nepatiria orgazmo, visai nereiškia, kad seksas nepilnavertis. Bet jeigu tai kelia problemų, galima nueiti pas psichologą, seksologą.
Taip pat propaguojama, kad vyras turi būti labai pajėgus, lytinis aktas – su labai tvirta erekcija. Lytiniame akte pabrėžiamas „eržilo sindromas“ - daug, ilgai, stipriai, ir tada tu esi tikras vyras. Kaip psichologas galiu pasakyti, kad normalus lytinis aktas trunka 7-10 minučių, ne daugiau.
Toliau – pavargstama, tai jau nėra natūralu. Tai, kad vyras turi būti pajėgus tris valandas, yra propagandos primestas dalykas. Kadangi moters psichofiziologija sudėtingesnė už vyro, aš siūlau ilginti preliudiją, glamones, o ne lytinį aktą. Jeigu moteris nepatyrė orgazmo per 10 minučių, per valandą juolab nepatirs. Priešingai – pavargs, jai nusibos.
