Kodėl nebebendraujame su kaimynais ir džiaugiamės dėl degančio jų tvarto?

Uzbekų patarlė byloja, kad geriau puikūs kaimynai, nei giminaičiai. Regis, visi supranta, jog nutikus nelaimei, greičiausiai į pagalbą atskubėti gali kaimynas. Tačiau sakoma, kad lietuviai džiaugiasi, kai kaimyno troba dega.

Lietuviai ne tik nebendrauja su savo kaimynais, nežino jų vardų, bet ir žinoti nenori.<br>Vladas Ščiavinskas.
Lietuviai ne tik nebendrauja su savo kaimynais, nežino jų vardų, bet ir žinoti nenori.<br>Vladas Ščiavinskas.
Daugiau nuotraukų (1)

Dovilė Lebrikaitė

Jul 18, 2012, 8:10 AM, atnaujinta Mar 18, 2018, 1:40 AM

Viena tokių kalbų priežasčių - itin uždaras lietuvių būdas, nykstantis bendruomeniškumo jausmas. Ir štai čia atsiranda paradoksas – visi nori būti užkalbinti, tačiau patys užkalbinti bijo. Bijo taip, kaip iš senosios animacijos pažįstamas Begemotas bijojo skiepų. Priežastis, kodėl nustojome bendrauti su kaimynais, aiškinamės kartu su sociologe Rasa Bartkute ir psichologu Mariumi Daugelavičiumi.

Bendruomeniškumą lemia gamtinės sąlygos

Ne tik lietuviams įprasta džiaugtis dėl kaimyno degančio namo. Anot psichologo, tai būdinga visiems. Žmogui įprasta manyti, kad jeigu kitiems yra blogiau, tai jam, tam tikra prasme, pasidaro geriau. Tą pasitenkinimą lemia ne tai, ką jis turi apskritai, bet tai, kiek jis lyginant su kitais yra pasiekęs.

„Jeigu žmogus uždirba du tūkstančius litų, o aplinkiniai uždirba tūkstantį litų, jis jaučiasi labai gerai. Tačiau jeigu jis uždirba tuos pačius du tūkstančius litų, o kiti uždirba keturis tūkstančius, tai jis pradeda jaustis esantis prastesnis už kitus. Todėl nesėkmei ištikus kaimyną, žmogus pasijaučia geriau. Ši savybė būdinga visiems žmonėms, nesvarbu, kokia jų tautybė“, – kalba M. Daugelavičius.

Psichologas nuolat veda asmenybės ugdymo ir psichologinius seminarus Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje bei Ukrainoje, todėl įžvelgė bendravimo skirtumų tarp skirtingų tautybių žmonių. Pasak jo, rusai yra daug atviresni už lietuvius. Jie kur kas labiau bendrauja, įsitraukia į artimus santykius. Tačiau jeigu lietuvius palyginsime su estais, mes esame tiesiog atvirumo įsikūnijimas.

Estams daug sunkiau sekasi bendrauti, jiems sudėtinga pradėti pokalbį, papasakoti apie save ar užkalbinti nepažįstamąjį. Konservatyvus estų charakteris lemia ir tai, kad jiems sunkiau priimti gyvenimo pokyčius.

Žmonių poelgius, charakterį lemia šalies kultūra, visuomenei bendri įpročiai. Psichologo teigimu, kuo rūstesnė gamta, tuo žmonės uždaresni, labiau linkę kovoti už būvį. Ir priešingai, kuo palankesnės gamtinės sąlygos, tuo labiau atsipalaidavę tos šalies gyventojai.

Kaimynams tiesiog pritrūksta laiko

R. Bartkutė visai nesenai atliko tyrimą, kurio metu apklausė beveik 1 tūkst. lietuvių. Didžioji dalis recipientų sako, kad ne tik nebendrauja su savo kaimynais, nežino jų vardų, bet ir nenori žinoti. Vis dėlto, nori ar ne, kaimynai tampa bene artimiausiais žmonėmis, atsiranda daugybė sąlyčio taškų: bendros problemos, bendri džiaugsmai. Pasak psichologo Mariaus Daugelavičiaus, būtent dėl to ir kyla trintis, nebenorima artimai bendrauti.

„Darbe žmonės dažniausiai stengiasi save kontroliuoti, valdyti savo emocijas, o namie jie atsipalaiduoja. Todėl šeimoje konfliktų kyla gerokai daugiau negu viešumoje. Kaimynai, šiuo atveju, priklauso šeimos ratui“, – apie kaimynų atsiskyrimo priežastis kalba M. Daugelavičius.

Visi socialiniai procesai, taip pat ir benduomeniškumo jausmo nykimas, vyksta palaipsniui. Pirmiausiai R. Bartkutė išskiria žmonių persikėlimą į butus, toliau – kapitalizmą ir, galiausiai, globalizaciją.

„Labai daug įtakos kaimynų bendravimui turėjo sovietinis laikotarpis, metas, kai kaimo žmonės buvo suvaryti į narvelius. Gyvendamas kaime, nori nenori, tu turi pabendrauti su aplinkiniais. Galbūt tavo višta pas kaimyną nuėjo ir tau reikia ją parsivaryti. Persikėlus į miestą nebeliko dėl ko susitikti. Aš uždarau duris ir atskiriu save nuo visų. Be to, pasaulis pasidarė labai imlus darbo laikui. Pradedi galvoti: šią savaitę nemačiau mamos, tėčio, sesers, brolio. Tai kam man tas kaimynas?“, – retoriškai klausia R. Bartkutė.

Sociologė pastebi, kad artimas ryšys nenutrūko tik tarp vyresnio amžiaus žmonių. Jie vis dar susitinka, pašneka, pasidalija įspūdžiais. Jaunimas, paveiktas globalizacijos, tam neturi, ar bent jau apsimeta neturintis, laiko.

Bendravimui tereikia paskatos

Sociologė mano, kad žmonės artimiau bendrauja kaimuose. Bendruomeniškumas kilo būtent iš ten, nes kaimynus siejo įvairūs ūkiniai darbai: šienapjūtė, kūlimas, derliaus nuėmimas. Visus šiuos darbus buvo itin sudėtinga atlikti vieniems, todėl teko bendradarbiauti.

R. Bartkutės požiūriui, kad kaime kaimynai geriau sutaria, M. Daugelavičius neskuba pritarti. Galbūt, jie bendrauja daugiau, bet jų santykiai nebūtinai yra geresni. Psichologas tiki, kad žmonės iš kaimo, dėl pernelyg artimų ryšių, kaip tik jaučia didesnį priešiškumą vieni kitiems.

Pakeisti esamą situaciją, pasak sociologės, įmanoma. Žmonėms tereikia nedidelės paskatos ir jie ims daugiau bendrauti. Puikus pavyzdys – vis labiau populiarėjanti akcija „Darom“. R. Bartkutė siūlo naują projektą, kuriuo lietuviai būtų raginami sužinoti kaimyno vardą, su juo atsigerti kavos.

Tiesa, bendravimas nei kaime, nei mieste nenutrūko. Jis persikėlė į įvairius socialinius tinklus ir vyksta dar neregėtu mastu. Ten žmogus gali nieko nebijoti, bendrauti tiek, kiek jis nori ir su kuo nori. Jis gali nebijoti kalbėti apie asmeninius dalykus. Taip pat gali nebūti savimi, gali pavaizduoti save proto ar sekso gigantu, gali atsikratyti įvairių kompleksų.

Būtent baimė ir sustabdo žmones nuo naujų pažinčių realybėje. Baisu kažką ne taip pasakyti, padaryti, nusišnekėti. Baisu, nes nežinia, ką nepažįstamasis pagalvos. Psichologas M. Daugelavičius sako, kad geriausias vaistas nuo bet kokios baimės yra rizika. Su baimėmis galima susidoroti tik rizikuojant. Taip, po truputį prie to yra priprantama, ir tai, ko jis bijo, tampa nebe taip baisu.

„Jei žmogus, tarkime, penkis kartus per dieną prieina prie kito žmogaus ir sąmoningai bando jį užkalbinti, tai po kelių savaičių ši baimė turėtų išnykti“, – tikina psichologas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.