„Kokia žmona gera? Manau, kad lygiai tokia pat, kaip ir geras vyras. Paaiškinsiu. Šeimyniniame gyvenime yra vienas esminis dalykas, sąlyga be kurios sėkminga santuoka neįmanoma. Taigi, harmoningos santuokos pagrindas – sugebėjimas susitarti arba bent suprasti, kad reikia mėginti susitarti, kad tai – vienintelė išeitis. Priešingu atveju – aklavietė ir nieko daugiau“, - tvirtino psichologas.
Anot jo, tai nereiškia kad žmogus turi mokėti lengvai susitarti, greitai atrasti išeitį ir prieiti prie abiems pusėms naudingų rezultatų.
„Tačiau, jei nėra pagrindinės bazės – nusiteikimo susitarti, tai visa kita visiškai nenaudinga ir beprasmiška. Juk tai gana paprastai išsprendžiama. Jei žmogus iš principo pasirengęs tartis, vadinasi, jis tinka šeimyniniam gyvenimui. Suprantama, kad jo požiūris, tai vien jo požiūris, o ne bendras abiems ir kad antroji pusė neprivalo automatiškai sutikti. Tačiau, jei prasideda visokie žaidimai, kaip antai „susiprotėk pats“ arba „tu turi pati suprasti, kas man neduoda ramybės“ – tai reiškia, kad pora šeimyniniam gyvenimui nepasiruošusi“, - teigė P. Zygmantovičius.
Psichologo manymu, nesvarbu, kuris iš jų bus iniciatoriumi – vyras ar žmona. Tai – esminė, žmogiška sąlyga kuriant šeimą arba kad poros santykiai būtų ilgalaikiai. O jei vienas iš jų mėgina perauklėti kitą pagal save, tai apie jokį susitarimą negali būti ir kalbos.
„Kita vertus, geras vyras (žmona) niekada nekovoja su savo antrosios pusės trūkumais ar neatitikimais. Pavyzdžiui, yra vyrų, kuriems nepatinka kuris nors realybės šou. Jam ne prie širdies tas formatas. Štai žmonai jis patinka. Ji žiūri, jai įdomu, ji atranda tame sau kažko naudingo. Tačiau nėra nieko blogiau, kai ji stengiasi paveikti ir vyrą. Taip negalima ir neprotinga. Jei nepatinka, galima pasiūlyti jam kažką kita, kas galėtų patikti. Prievarta nieko negalima pasiekti.
Jeigu žmogus šeimyniniame gyvenime naudoja prievartą, tai jis labai pavojingas žmogus. Jei žmona visą laiką moralizuoja, priekaištauja vyrui, tai, akivaizdu, nėra gera žmona. Ir ji gali greitai prarasti vyrą. Todėl reikia ne tik susitarti, bet ir gerbti kitą žmogų. Tai turi daryti ne tik žmona ar vyras, bet ir vaikai“, - įsitikinęs šeimos psichologas.
Akivaizdu, gerai, kai pora susitaria ir sutaria, tačiau ką daryti, jei moteriai iškyla dilema: būti savimi ar gera žmona? Į šį klausimą atsako psichologė Mariana Zbronskaja.
„Kai girdžiu, kai žmona būtent taip ir sako: „arba tas, arba anas“, tai pirmiausiai norėtųsi jos paklausti, o kas trukdo jai būti vienu metu ir gera žmona, ir savimi?“
Jeigu tenka nuolat blaškytis tarp savo poreikių patenkinimo ir baimės tapti nereikalinga, atstumta, nesuprasta ar neįvertinta, tai, tikėtina, kad jums vertėtų užduoti sau visai kitus klausimus:
1. Ar mylite savo kūną ir jaučiatės seksuali?
2. Ar suvokiate savo tikruosius jausmus ir poreikius?
3. Ar esate pasirengusi reikšti jums būdingus jausmus?
4. Ar pasirengusi patenkinti savo poreikius, kūrybiškai bendraudama su išoriniu pasauliu?
5. Ar sugebate būti atvira? Sąžiningai ir nuoširdžiai kalbėti apie savo jausmus, pasakyti, ko norite santykiuose ir ar galite adekvačiai priimti kito žmogaus atvirumą?
6. Koks jūsų požiūris į santykius ir ar jis atitinka partnerio požiūrį?
7. Ar pakankamai tiksliai jaučiate savo vietą santykiuose ir galite dėl jos pakovoti ir ar pakankamai pagarbiai žiūrite į partnerio vietą santykiuose?
Anot psichologės, jei bent į vieną iš čia pateiktų klausimų, sąžiningai pridėjusi ranką prie širdies, negalėjote užtikrintai pasakyti „taip“, tai reiškia, kad nesate pasirengusi artimiems santykiams, nes nuolat svyruosite tarp „būti savimi“ arba „būti kažkam gera“. Vadinasi, laikas ieškoti teisingo kelio ir pradėti tam bręsti. Todėl tai moteriai kol kas tas pats „būti moterimi“ ar „būti žmona“.