Dažniausiai socialinės kančios samprata yra taikoma kalbant apie visuomenės pakraštyje esančias grupes, tokias kaip benamiai, narkomanai, sunkūs ligoniai ir pan. Tačiau šalia radikalios socialinės atskirties egzistuoja ir subjektyvi atskirtis, kurią gali jausti kiekvienas visuomenės narys ir, kuri kasdieniniame gyvenime reiškiasi nerimu, nepasitenkinimu, šviesesnės ateities nebuvimu, neigiamu savęs pozicionavimu visuomenėje, galios neturėjimu ir kitokio pobūdžio kasdieniniu kentėjimu.
Dabartiniu metu žmonės išgyvena paradoksalią situaciją: dar niekada nebuvo tiek daug priemonių sumažinti kančią, bet tuo pačiu metu žmonės tampa vis labiau pažeidžiami, nes šios priemonės pripratina juos prie komfortabilaus gyvenimo be skausmo arba su “mažai” skausmo. Visuomenėje, kurioje yra nuolat keliami ir palaikomi laimės ir gero gyvenimo idealai, kentėjimas ir frustracija tampa dramatiškais. Taip, technologijos panaikino daugelį skausmo formų, bet kentėjimas dėl to nesumažėjo. Ypač didelę įtampą šiuolaikiniame pasaulyje kelia netikrumo jausmas, nes didelė kaita ir gyvenimo tempas nesuteikia saugumo jausmo. Moderniame pasaulyje krizė tampa normalizuojama, tai yra pastovi individų būsena. Visuomenėje, kuriai būdingi nuolatiniai pasikeitimai, dauguma situacijų yra krizinės, nes tokios situacijos generuoja nesaugumo jausmą, nerimą, įvairias baimes.
Šiandien žmogus yra apsuptas daugybės materialių ir nematerialių daiktų ir objektų, naujausių technologijų ir galimybių. Individų troškimai koncentruojasi ties rinkos siūlomų prekių ir paslaugų turėjimu ir vartojimu. Vartojimas padeda sumažinti nepasitenkinimą, bet šis jausmas yra trumpalaikis. Žmonės norėdami vėl geriau pasijusti, turi nuolat dalyvauti vartotojiškame procese. Nei viena iki šiol gyvenusi žmonijos karta neturėjo tiek daug. Dėl šios priežasties labai stipriai pakito ryšys tarp individų ir daiktų. Šių laikų žmogus pasijuto visagaliu. Komunikacijos priemonėmis jis, tarsi, sukuria idealių moterų ir vyrų pasaulį - fiziškai stiprūs, tobuli, kvepiantys, gerai apsirengę, besišypsantys kūnai. Televizijos laidos, internetas, spauda mums pateikia tokį tobulo žmogaus įvaizdį, bet iš tiesų šis įvaizdis tėra fikcija. Ši tobulo žmogaus idėja tampa siekiamybe - tai kuo žmogus nori būti. Tačiau tai nepadeda žmonėms suprasti, kas jie iš tiesų yra. Kentėjimas tampa užslėptas, izoliuotas, epizodinis, faktas, kurio nevalia demonstruoti. Žmonės tarsi privalo visą laiką būti gražūs, besišypsantys, malonūs. Tie, kurie tokie nėra, arba neturi tam tikrų daiktų, yra atskiriami arba paliekami paribyje.
Kartais žmonės patys užveda kančios ratą, kurdami tam tikrą atskirtį tarp savo idėjos (įsivaizduojamo „aš“) ir realaus „aš“. Ir patys neranda būdų ir priemonių kaip iš jo išsivaduoti. Patyręs specialistas gali padėti atpažinti kančios priežastis ir atrasti galimybes kaip iš to rato išeiti.
