Gyvenimiška patirtis rodo, kad įžūlumas neretai būna naudingesnis ir labiau padeda nei drovumas, rašo missus.ru. Ką daryti, jei iš prigimties esate taktiškas, drovus, subtilus, santūrus? Ką daryti, kai jums per galvą lipa kolegos ar draugai? Ar reikėtų bent kažkiek pakoreguoti šias geras, bet šiuolaikinėje visuomenėje dažnai nepraktiškas savybes?
Aišku, geriau būti droviu ir santūriu nei niekšu. Beje, pastaroji būdo savybė išlieka visą gyvenimą. Kokių pliusų žmogus įgyja būdamas drovus, santūrus ir subtilus? Vienas iš didžiausių pliusų – jis neturi priešų. Tačiau čia pat atsiranda ne mažesnis minusas – bet kas gali atsisėsti ant jo sprando. Toks žmogus dėl savo prigimtinio kuklumo ir santūrumo niekam nepajėgia atsakyti. Aišku, kiti jam už tai būna dėkingi, bet, ar jis pats būna dėkingas sau?
Atsakykite į šį klausimą ir priimkite tvirtą sprendimą. Pamėginkite kelis kartus pasakyti tvirtą „ne“, kai nenorėsite išpildyti kieno nors prašymą. Jei keletą sykių atsisakysite, pamatysite, kad tai visai nesunku padaryti. Beje, ir kolegos ar draugai ant jūsų nesupyks, nes jie įpratę, kad kiti atsisako.
Žinoma, nepamanykite, kad tai – taisyklė ir reikia visiems iš eilės atsakyti. Tiesiog priimkite teisingą sprendimą. Tačiau nepamirškite, kad tarp pasitikėjimo savimi ir įžūlumo – labai plona riba. Tačiau, tikėtina, jūsų įgimtos gerosios savybės neleis jums jos peržengti.
Parengė Sniegė Pilypienė
