„Paliūdėti – sveika, netgi per šventes. Gal kils minčių, ką galima pakeisti, kad būtų geriau“, – kiek netikėtai į problemą pažvelgė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos klinikos vadovė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė.
Lektorės, socialinių mokslų daktarės vertinimu, baigiantis metams pravartu stabtelėti ir šį tą apmąstyti. Ir nieko bloga, jei tokia revizija užklups švenčių laikotarpiu.
– Kas lemia prastą psichologinę savijautą šventiniu laikotarpiu: asmenybės tipas, tamsusis metų laikas, ekonominė krizė?
– Metų pabaiga, jubiliejai ir panašios datos, kurios, pasak rašytojo Jurgio Gimberio, primena greitai bėgantį laiką ir būties netvarumą, daliai žmonių sukelia sveiką egzistencinį liūdesį dėl to, kad gyvenimo laikas eina greičiau, nei norėtųsi, bei paskatina vidinę reviziją – ką pasiekiau šiais metais ir apskritai gyvenime, ko nepasiekiau ar praradau, kas pasikeitė per metus.
Liūdna, kai revizijos rezultatai prastoki. Bet dar liūdniau, jei žmogus tokių proginių revizijų gyvenime neatlieka. Tokį žmogų liūdesys metų gale užklumpa dėl paprastesnių dalykų – kad kaimyno eglutė didesnė, kad dešra brangi ar valdžia nepatinka.
Jei su giminėmis susitinkama tik per metų šventes, kartais tai įgauna priverstinumo atspalvį – „reikia“, nors smagiau būtų švęsti su kitais. Jei gyvenimas klostosi nelabai sėkmingai, šventinis šurmulys pablogina savijautą, kontrastuoja su vidine būsena: lyg ir reikia džiaugtis, o viduje nėra tam pagrindo.
Dalį žmonių liūdesys užklumpa bet kuriuo metų laiku, ir švenčių laikotarpiu priežastys lieka kuo įvairiausios, tik tada liūdima intensyviau. Liūdėti švenčių metu nieko bloga – juk gali ateiti minčių, ką turiu daryti kitaip, kad būtų geriau. O jei kažką praradome praėjusiais metais, sveikiau dėl to paliūdėti, o ne versti save linksmintis.
– Pragyvenome dar vieną pranašautą „pasaulio pabaigą“. Jų laukta ir ankstesniais šimtmečiais. Kodėl žmonės periodiškai ima laukti „visa ko pabaigos“?
– Manau, „pasaulio pabaigos“ poreikis susijęs su moraliniais dalykais. Keičiantis kartoms, ideologijoms, gėrio ir blogio sampratai, periodiškai susidaro kritinė padėtis, kai įprastomis priemonėmis nepavyksta išlaikyti nusistovėjusių vertybių ir su jomis susijusio saugumo.
Įvairūs tikėjimai tai interpretuoja, kaip aukštesnės jėgos bausmę už žmonijos nedorybes. Sektos taip pat naudoja įvairius gąsdinimus mistinėmis bausmėmis, siekdamos palaikyti narių paklusnumą. Tikriausiai ne vienas esame girdėję močiutes sakant apie kažką nemoralaus: „pasaulio pabaiga“.
Tik gaila tų žmonių, kurie labai tiesmukiškai supranta „pasaulio pabaigą“ ir jai ruošiasi neadekvačiais būdais, tarkime, staiga iššvaisto visas santaupas, renčiasi bunkerius.
Psichologiniu požiūriu kartkartėmis naudinga užduoti sau klausimą: o ką daryčiau žinodamas, kad numatyta pasaulio pabaigos data? Tai padeda atpažinti, kurie dalykai gyvenime tikrai svarbūs, o dėl ko neverta nervintis. Juk jei patikėtume pasaulio pabaiga, tikrai nebėgtume pirkti druskos ir degtukų, o greičiau skubėtume grąžinti emocines skolas artimiesiems ir sau.
– Kas šiandienos žmogui yra šventės – ypač iš ankstesnių kartų paveldėtos? Ar dabartinis žmogus sugeba jas užpildyti prasmingu turiniu?
– Žmonėms su šia švente siejasi labai skirtingi dalykai. Kam jaukus buvimas su artimais žmonėmis, kam linksmas šėlsmas, o kam „bambalis“ alaus sukuria šventę. Vieniems patinka laikytis prosenelių tradicijų, kiti kuria naujus savo šeimos įpročius. Tradicijos, ritualai ar kiti pastovūs, pasikartojantys dalykai teikia saugumo, padeda organizuoti gyvenimo laiką, bet ne visiems to reikia. Sakoma, kad suaugusįjį nuo paauglio skiria tai, kad jis pajėgus pasielgti tinkamai net tada, kai taip pataria jo mama.
